Nuomonės

2019.10.17 12:05

Zigmas Vitkus. Laiptinių antropologija, arba Kokios spalvos tavo kaimyno akys?

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2019.10.17 12:05

Ką apie mus sako mūsų laiptinės? Kodėl per beveik trisdešimt metų nuo sovietmečio pabaigos dalies mūsų daugiabučių laiptinių būklė mažai tepakito? Dėl kokių priežasčių ši viešoji erdvė mums vis dar svetima? Ir kas atsitinka ją sutvarkius?

Kai prieš septynerius metus su žmona ir pusantrų metų dukrele įsikėlėme į savo naujuosius namus – butą atgimimo laikotarpio monolitiniame daugiabutyje – iškart norėjosi atsinaujinti ir laiptinę. Beveik ketvirtį amžiaus neremontuota, ji prašyte prašėsi meilės: blokados laikais pradėtos ir nebaigtos dažyti pilkai rusvos sienos, nukankintos pašto dėžutės, pokario laikus menantis apšvietimas ir kiti materijos nu(si)dėvėjimo ženklai.

Reali mūsų laiptinės būklė turbūt mažai skyrėsi nuo daugelio, gal net daugumos, senųjų daugiabučių laiptinių. Kiek paplušėjęs prie lauko durų spynos, patekdavai į tamsų prieangį. Praėjęs antrąsias duris, atsidurdavai tamsioje erdvėje, kurios gelmėje lyg viltis, lyg laimės žiburys nuo judesio užsidegdavo 40 vatų lempelė, droviai nušviesdama pilkšvas sienas ir aikštelę prie lifto. Ir taip kas dieną.

Norą užsimerkti ir kurį laiką nebūti čia atsimenu nuo vaikystės. Jis ypač sustiprėdavo rudenį ir žiemą, kai laiptinės dykroje atsirasdavo vandens ir purvo. Lenkų eseistas ir poetas Andrzejus Stasiakas knygoje „Pakeliui į Babadagą“ tokias Rytų Europai būdingas erdves yra pavadinęs „įsikūnijusia nebūtimi“, o seno lifto dejonės, iš paskutiniųjų vykdant savo pareigą, man siejasi su tuo, ką jis yra įvardijęs kaip „paniekintos materijos neviltį“.

Užjaučiu dešimtmetį berniuką iš JAV, kartą atvykusį į svečius, į mano vaikystės namus, iki ašarų išsigandusį 1977 m. gyvenimą pradėjusio lifto: tos blausios lempos apšviestos, namų raktais paauglių subraižytomis sienomis su priklijuotu purvinu veidrodžiu (klaustrofobais vis dėlto pasirūpinta), traškančios, stenančios, klaksinčios, trūkčiojančios, šunų šlapimu atsiduodančiomis grindimis mašinos.

Socialiniai antropologai turi nusikaldinę home blindness (namų aklumo) sąvoką. Ji nusako tam tikrą savo kultūroje įaugusių žmonių negebėjimą atsitraukti ir iš šalies pažvelgti į savo aplinką. Man regis, šis terminas labai tinka bandant suprasti, kodėl tvarkingi, neretai ir pasiturintys, aplankę nemažai svečių šalių žmonės toleruoja tokias dykras, neįžvelgdami drastiško estetikos trūkio tarp tvarkingų, XXI a. patogumais aprūpintų butų ir artimiausios viešosios erdvės – laiptinės, vis dar stipriai dvelkiančios „anais laikais“.

Trisdešimtuosius laisvės metus skaičiuojančioje Lietuvoje daugelis iš mūsų dar gyvena sovietmečiu suformuotoje urbanistinėje aplinkoje ir yra veikiami to meto įpročių bei sampratų. Kaip antai nuostatos, jog viešoji erdvė, kaip ir visa, kas bendra, kas už tavo namų durų, yra svetima žemė, bedvasė tranzitinė teritorija, į kurią gali įrėplioti purvinais batais, nusispjauti, užsirūkyti ir kurią turi prižiūrėti kažkas kitas.

Suardžius bendruomenės gyvenimo struktūras, nuo viešo savarankiško veikimo sovietų atkirsti žmonės tuo laikotarpiu tvirtinosi bent tose keliolikos ar keliasdešimties kvadratinių metrų tvirtovėse, tarp kurių, kaip pastebėjo mano draugas antropologas, „driekėsi dykros tarp atomizuotų „genčių“. Tuo nenoriu pasakyti, kad nebūta stipresnių kaimynijų, sveikesnių laiptinės bendruomenių, ir vis dėlto nemeilė viešajam turtui nemaža dalimi – iš ten.

Trisdešimtuosius laisvės metus skaičiuojančioje Lietuvoje daugelis iš mūsų dar gyvena sovietmečiu suformuotoje urbanistinėje aplinkoje ir yra veikiami to meto įpročių bei sampratų. Kaip antai nuostatos, jog viešoji erdvė, kaip ir visa, kas bendra, kas už tavo namų durų, yra svetima žemė, bedvasė tranzitinė teritorija, į kurią gali įrėplioti purvinais batais, nusispjauti, užsirūkyti ir kurią turi prižiūrėti kažkas kitas.

Atgavus nepriklausomybę, daug kas liko taip pat. Lengva pakeisti iškabas ir vėliavas ar institucijas, bet ne įpročius, pavyzdžiui, įsitikinimą, kad viskuo turi pasirūpinti kažkas kitas, susiburti bendram veikimui, įveikti baimę išsišokti ar būti neteisingai suprastam, galbūt netgi apkaltintam; negebėjimo veikti preventyviai; polinkio nesirūpinti ateitimi, netgi fatališkumo; taip pat savo namo nevertinimo, matant jį kaip betoninę dėžę, kurioje atsidurta netyčia.

Kai kurios problemos, žinia, naujos: tarkime, per trisdešimt metų taip ir neiškristalizuota sovietmečiu statytų daugiabučių tvarkymo vizija. Paliekame, sutvarkome „iš viršaus“, įgaliname gyventojus susitvarkyti patiems? Neišspręstas didžiulių daugiabučių bendrijų suskaidymo į mažesnes bendrijas klausimas; pamiršta daugiabučių namų fasadų tvarkymo reikmė; tęsiasi namų fasadus išdarkiusi balkonų stiklinimo bakchanalija.

Tačiau yra ir geroji žinia. Ta geroji žinia esame mes patys. Jaučiu, kad tuoj pradėsiu propagandą, bet sėkmė yra arčiau, nei būtų galima tikėtis. Tereikia 1–3 home blindness įveikusių aktyvistų, ketvirtadalio (tik!) idėją iš esmės palaikančių kaimynų, 150–200 eurų nuo vieno buto ir, svarbiausia, nuolankumo. Atsigręžę atgal pamatysite, kad kartu pavyko nuveikti rimtą darbą – sutvarkyti dalį pasaulio ir įveikti sovietmečio primestą „skurdo kultūrą“.

Laiptinės ir jos prieigų sutvarkymo naudų yra ir daugiau:

Estetiškesnė aplinka. Esame hedonistai įvairiose gyvenimo srityse – kodėl netapus ir šioje? Kur kas maloniau, kai pro švarų laiptinės langelį patekusi saulės šviesa užlieja persikų spalvos, o ne apmusijusią žalsvais aliejiniais dažais dažytą Lukiškių kalėjimo stiliaus sieną su užrašu: JULIA JA LIUBLIU TEBIA (JULIA AŠ TAVE MYLIU).

Erdvių ir gyvenimo tolydumas. Išėję iš savo išpuoselėto buto, praeinate gražiai suremontuotą laiptinę, nusileidžiate žemyn tvarkingu liftu ir keliaujate į darbą. Jums nebereikia kasdien sustabdyti savo gyvenimo, kad kuo greičiau pranertumėte pro nemalonią arba tiesiog nebylią laiptinės erdvę. Vidaus ir išorės erdvės tarsi sujungiamos.

Daugiau jaukumo. Nors laiptinė pagal apibrėžimą yra tranzitinė erdvė ir labiau priklauso laukui, ją sutvarkius nejučia išsiplečia „vidaus“, taigi ir jaukumo erdvė. Kitaip tariant, išsiplečia civilizacijos ir jūsų namų riba. Atnaujintoje erdvėje ilgiau užsibūnama, o tai reiškia ir didesnį saugumą. Tai jau nebe dykra, kaip anksčiau, skendinti cigarečių dūmuose.

Be to, tvarkinga erdvė nuteikia žaismingai, skatina improvizuoti. Štai neseniai mūsų laiptinėje kažkas ant pašto dėžučių padėjo kvepalų – anksčiau tai būtų buvę neįsivaizduojama. O iš skelbimo lentoje pūpsančių smeigtukų žaliomis ir raudonomis galvutėmis sudėliojo gėlę. Kitas kaimynas pasiūlė nusipirkti bendrą aukštui kartono ir popieriaus rūšiavimo dėžę. Veikia!

Pasitenkinimas. Tai pasitenkinimas kartu nuveiktu darbu, kuris yra sykiu ir socialinis eksperimentas. Nors sutvarkyti laiptinę nėra totalinis uždavinys, vis dėlto reikia įdėti pastangų. Pirmiausia išeiti iš savo komforto zonos, sukviesti kaimynus, konstatuoti, tartis, rasti bendraminčių, balsuoti, išsirinkti dažų spalvą, prižiūrėti darbus ir t. t.

Šviesioje laiptinėje, kurioje dega visos lemputės (ne 40 W, o 75–100 W), naujai pamatysite savo kaimynus. Pamatysite juos kaip žmones, o ne prietemoje pranyrančius šešėlius. Pradėsite žiūrėti vieni kitiems į akis.

Saugumas. Kriminologijos moksle 1982 m. nukalta vadinamoji „išdaužtų langų“ teorija teigia, kad matomi asocialaus elgesio, vandalizmo (netgi smulkaus) ženklai skatina tolesnį asocialų elgesį ir vandalizmą. Žinome ir kitą pasakymą – „šiukšlė traukia šiukšlę“. Sutvarkius aplinką, prielaidos toliau niokoti susilpnėja, sustiprėja noras saugoti tai, į ką investavote.

Kai atsikėlėme į savo monolitą, niekam nebūtų šovusi mintis pirmame aukšte palikti dviratį, paspirtuką, vežimėlį, roges. Ten buvo tamsu ir niūriu. Pamažu tai tapo įprasta nemažos dalies laiptinės gyventojų praktika. Vagystės galimybė, žinoma, išlieka, tačiau daug svarbiau, kad mes išdrįsome pasitikėti vieni kitais.

Orumas. Filosofiškai žvelgiant, žmogaus orumas nepriklauso nuo to, kokiomis sąlygomis jis gyvena, ką dirba ir kiek uždirba. Vis dėlto ilgai gyvenant niūroje aplinkoje nesunku pradėti jaustis prastai, tarsi „ne vietoje“. Niekas nenori tapatintis su tuos, kas prasta, tai natūralu. Tačiau ši jausena gali bent iš dalies pasikeisti įveikus viešųjų erdvių skurdą.

Šviesioje laiptinėje, kurioje dega visos lemputės (ne 40 W, o 75–100 W), naujai pamatysite savo kaimynus. Pamatysite juos kaip žmones, o ne prietemoje pranyrančius šešėlius. Pradėsite žiūrėti vieni kitiems į akis. Tačiau svarbiausia – atsiras pojūtis, kad jūsų namai tarsi išsiplėtė ir kad galbūt visai nebloga čia gyventi.