Amerikos kairiųjų liberalų internetinis žurnalas „New Republic“ paskelbė savo redaktoriaus nacionalinio saugumo klausimais Adamo Weinsteino straipsnį apie tai, kaip Jungtinės Amerikos Valstijos pasinaudojo kurdais ir paskui juos apgavo.
Jungtinės Tautos tik ką buvo pradėjusios savo generalinę asamblėją praėjusių metų rugsėjo pabaigoje, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas leidosi į retą, beveik pusantros valandos trukusią spaudos konferenciją.
Kurdų žurnalistas Rahimas Rashidis, gimęs Irane ir pabėgęs į Iraką ir tada į Turkiją prieš gaudamas prieglobstį Švedijoje ir po to pradėjęs naują gyvenimą Vašingtone, pakėlė ranką norėdamas laisvojo pasaulio vadovą kai ko paklausti.
D. Trumpas jį iš karto pakvietė pasisakyti tardamas: „Taip, prašau, pone Kurdai“.
O šis pradėjo klausti apie JAV ryšius su kurdais ir Amerikos įsipareigojimus regioninių galybių – Irano ir Turkijos – atžvilgiu, kurios visada siekė tą tautinę mažumą užspausti.
„Mes su kurdais labai gerai sugyvename, ir mes stengiamės jiems daug padėti“, – atsakė D. Trumpas ir tęsė:
„Atsiminkite, kad tai jų teritorija, užtat ir turime jiems padėti. O aš ir noriu jiems padėti. Jie su mumis, jie mūsų pusėje kovojo ir jie žuvo. Mes praradome dešimtis tūkstančių kurdų, kurie kartu su mumis kovojo prieš grupę ISIS, Islamo valstybę. Jie žuvo už mus ir su mumis – ir už save, jie žuvo ir už save. Bet jie yra didi tauta, ir mes jų neužmirštame“.
„Tai, – rašo A. Weinsteinas, – buvo retas momentas, per kurį Trumpo žodžiai sutapo su ilgalaike amerikiečių retorika apie kurdus, kuriai kaip didžiausiajai pasauly tautai be savo valstybės priklauso nuo 20 iki 40 milijonų Vidurio Rytuose gyvenančių žmonių, išsibarščiusių daugiausia kompaktiškose anklavose Turkijoje, Irane, Irake ir Sirijoje. Tris dešimtmečius kurdai buvo „Amerikos vyrai“ Viduriniuose Rytuose, tarnaujantys kaip patikimi vietininkai ir sąjungininkai amerikiečių konfliktuose su Sadamu „Huseinu, Irano valdžia ir Islamo teroristais.
Rahimas Rashidis džiaugėsi D. Trumpo jam suteikta pravarde ir suprato jį esant jo tautos draugu – ir sąjungininku kovoje už kurdų ir jų tėvynės pripažinimą.
„Man tai patiko, nes visą laiką mūsų tapatybę ignoruoja ir neigia Turkijos valdžia, taip pat Irano valdžia, – sakė jis dienraščiui „Washington Post“. „Mes didžiuojamės savo kova už demokratiją, teisingumą ir laisvę“.
Tačiau ši kova, – tęsia A. Weinsteinas, – sulaukė kone mirtino smūgio sekmadienį, kai po pokalbio su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu, dar vienu konfliktus sukeliančiu populistu, D. Trumpas pranešė, jog Jungtinės Amerikos Valstijos atitrauks savo dalinius iš šiaurės Sirijos tam, kad pralaisvintų kelią Turkijos kariuomenei ir leistų jai triuškinti ten esančius Amerikos sąjungininkus kurdus.
Ir jau pirmadienį popiet turkų lėktuvai pradėjo bombardavimus palei Sirijos sieną.
Net ir D. Trumpo politiniai patikėtiniai tuo savo viršininko apsivertimu negalėjo patikėti. Bet tai būdinga ne jam vienam – Amerikos politinėje istorijoje ir kitiems prezidentams vadovaujant buvo daug atvejų, kai Amerika išdavė kurdų interesus, – rašo juos čia pat išskaičiuodamas Adamas Weinsteinas internetiniame amerikiečių žurnale „New Republic“.
Tik šiuo atžvilgiu kritikuotina ne vien Amerika, bet ir Europa. Pastaroji žūtbūt priklauso nuo Erdogano, – primena Berlyno nepriklausomų kairiųjų dienraštis „Tageszeitung“, ir tai visų pirma dėl susitarimo bėglių klausimu, kurį 2016 m. sumezgė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
„Dar kelias dienas prieš turkų pradėtus antpuolius Sirijoje Vokietijos prisimeilindamas Turkijos prezidentui tą susitarimą gelbėtų. Tas pataikūniškas ir save žeminantis elgesys rodo, ko galima tikėtis iš tų didelių skambių žodžių, kuriais prisistato kad ir Ursula von der Leyen, kai ji teigia norinti sukurti „geopolitinę“ komisiją ir išmokyti Europą galios kalbos. Tai tušti žodžiai, už kurių slepiasi bejėgiškumas“, – rašo Berlyno dienraštis.
„Reikia pasakyti aiškiai, – teigia kitas Vokietijos dienraštis „Rhein-Zeitung“, – kad Turkijos išpuolis prieš Šiaurės Siriją yra su teise prasilenkianti svetimos valstybės invazija. Dar svarbiau yra tai, kad Erdogano kariauna įsiveržė į Siriją tam, kad sunaikintų ten esančią autonominę kurdų sritį.
Aiškiai reikia pasakyti ir tai, kad tarptautinė politika, išskyrus keletą pasipiktinimo žodžių Ankaros adresu, nepajėgia sukurti nieko tokio, kas kurdamas galėtų padėti. O tai nemažiau gėdinga, nei D. Trumpo paskelbtas šimto JAV karių išvedimas, kuris Erdoganui atrišo rankas.
Kurdai tai pagrįstai apibūdina kaip išdavystę. Juk būtent jie valstybių bendrijos labui nešė pagrindinę sausumos karo prieš Islamo valstybės teroristus krūvį“, – rašo Koblenco laikraštis.
Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.
