Gedimino prospekto, daugeliu prasmių pagrindinėje Vilniaus ir Lietuvos gatvėje, pradžioje, visai šalia Katedros, pastato, kurio adresas Gedimino prospekto 2A, prieangyje būkite atidūs – ten tupi meškiukai, valgantys šokoladą.
Taip buvo papuošti įėjimai į čia buvusią „Viktorijos“ šokolado parduotuvę. „Viktorijos“ šokolado gamyba užsiėmė Izraelis Bunimovičius, turtingasis verslininkas, bankininkas ir filantropas, gyvenęs Jono Basanavičiaus gatvėje.
Ši saldainių ir šokolado parduotuvė – tai tik didžiulės saldėsių imperijos ledkalnio viršūnė. Viskas prasidėjo dar paskutiniame XIX a. dešimtmetyje, kuomet vieno turtingiausių Vilniaus pirklių Izraelio Bunimovičiaus sūnus Tobias (1871 (?) – 1938) atidarė saldainių ir šokolado manufaktūrą. Vis dėlto tik po kelerių metų 1897 m., prisijungus tėvui, prasidėjo garsaus šokolado ir saldainių fabriko „Viktorija“ istorija. Fabrikas buvo pastatytas Kaukazo (dab. Mindaugo) ir Ugličo (dab. Šaltinių) gatvių sankryžose, šiam vadovavo Tobias Bunimovičius.
O jam sekėsi puikiai – saldumynai buvo ne kartą įvertinti tarptautinėse parodos, o 1900 m. Paryžiuje vykusioje pasaulinėje parodoje pelnė aukso medalį. Tad gamyba augo, prieš pirmąjį pasaulinį karą fabrikas plėtėsi, buvo pastatyti du priestatai, jame dirbo iki 800 darbuotojų. Būtent čia pagaminta produkcija ir prekiavo parduotuvė tuo pačiu pavadinimu „Viktorija“.
1912 m. Vilniuje jau veikė keturios parduotuvės, kuriose buvo galima įsigyti „Viktorija“ skanėstų. Tobias Bunimovičius gyveno pasiturimai – verslas sekėsi, be minėto fabriko „Viktorija“ jis valdė nemažai nekilnojamo turto Vilniuje. Tačiau, kaip ir tėvas, daug laiko, jėgų ir lėšų skyrė labdaringai veiklai: ligoninėms, labdaros valgykloms.
Kartu buvo estetas, meno žinovas ir mėgėjas, sukaupęs šešių tūkstančių tomų biblioteką bei didžiulę Milano operos „La Scala“ įrašų kolekciją. Kaip ir daugelį to meto Vilniaus verslininkų, jį buvo galima sutikti Šv. Jurgio prospekte buvusiame „Žaliojo Štralio“ restorane.
Deja, neilgai trukus sėkmė nusisuko nuo Tobias. 1914 m. fabrike „Viktorija“ kilo didžiulis gaisras, sunaikinęs visą gamyklą, biurą ir jo paties apartamentus. Gaisrininkams pavyko nuo ugnies išgelbėti tik šalia buvusius pastatus.
Šis įvykis plačiai nuskambėjo Vilniuje – gaisro nuostoliai buvo tokie dideli, kad draudimo kompanijai teko atseikėsi apie 700 tūkst. rublių jiems kompensuoti. Veikiausiai būta planų fabriką atstatyti, tačiau tam sutrukdė prasidėjęs I Pasaulinis karas ir tai niekada nebebuvo padaryta.
Vis dėlto norintieji bent netiesiogiai paragauti „Viktorijos“ skanėstų, turėtų žinoti, kad kito Lietuvoje gerai žinomo saldainių fabriko „Rūta“ įkūrėjas Antanas Gricevičius, 1913 m. įrengęs pirmąjį savo karamelės katilą, vėliau išaugusį į didelį fabriką, saldainių gaminimo paslapčių mokėsi ne kur kitur o „Viktorijos“ fabrike.
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.
