Klaipėdoje, Liepų g. 3, ir kitoje gatvės pusėje esančiuose pastatuose Nr. 4 ir 6, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyveno garsūs Klaipėdos verslininkai litvakai Naftaliai (Nafthal). Į Klaipėdą Naftalių šeima atsikraustė 1864 m. iš Telšių. Giminę Klaipėdoje įtvirtino Vulfas Naftalis (Wolff Nafthal; 1859–1933), jau XIX a. pabaigoje buvęs vienu stambiausių Klaipėdos verslo atstovų.
„Wolff Nafthal“ firmai dešinėje Dangės (dab. Danė) upės krantinėje priklausė garinė lentpjūvė, kurį laiką įmonė užsiėmė ir grūdų prekyba.
Po Pirmojo pasaulinio karo iš aktyvaus verslo Vulfas pasitraukė, užleisdamas vietą sūnums. Vyresnieji Natanas (gim. 1887) ir Bernardas (gim. 1893) tapo verslo partneriais firmoje „N. Nafthal & Co“, jaunėlis Maksas Mejeris (gim. 1896), įgijęs miško prekybai reikalingų žinių namuose ir pasimokęs užsienyje, trečiajame dešimtmetyje Klaipėdoje ėmė plėtoti savarankišką verslą – tarptautine miško prekyba ir miško medžiagos prekybos tarpininkavimu. Jo įmonei priklausė sankrovos aikštė dešiniajame Dangės krante.
Giminės pasiekimus labiausiai išreiškė sūnus Natanas: dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nedubliuodamas tėvo verslo (medienos apdirbimo), jis tarpininkavo prekyboje miško medžiaga, medienos produkcijos eksporto organizavimu.
Pasinaudodamas galimybėmis, kurias atvėrė karas, Natanas sugebėjo išrūpinti Ober Osto valdžios leidimą verslo reikalais laisvai važinėti fronto užnugario srityje Lietuvoje ir Lenkijoje. Dėl to įgijo didžiulę įtaką vietiniame versle, kurią pripažino ir Klaipėdos Prekybos rūmai: 1920 m. Natanas buvo išrinktas ir trejus metus ėjo šių rūmų antrojo viceprezidento pareigas, buvo už medienos prekybą atsakingo komiteto pirmininku.
Sykiu jis ėmė verstis ne tik tarpininkavimu prekyboje, bet ir gamyba (perdirbimu): 1917 m. Klaipėdoje įsigijo greta tėvo įmonės buvusią Richardo Šako lentpjūvę ir fabriką; tarpukariu jo įmonei priklausė dar viena lentpjūvė kitame upės krante, Joniškės g., priešais „Union“ fabriką.
Miško medžiagos pristatymas į Klaipėdą buvo svarbi jo verslo sėkmės sąlyga. Tad kai dėl Lietuvos ir Lenkijos santykių komplikacijų jos gabenimas į Klaipėdą sutriko, Natanas nesibodėjo veikti aukščiausiuose Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos valdžios sluoksniuose, įtikinėjimais ir papirkinėjimais siekdamas užtikrinti Nemuno upės internacionalizavimą. 1925 m. šiuo klausimu jis tarpininkavo neoficialiose Lietuvos ir Lenkijos derybose, prie kurių inicijavimo, regis, pats ir prisidėjo.
Nepavykus užtikrinti šių šalių susitarimo dėl tranzitinio medienos plukdymo Nemunu, su kitais Klaipėdos lentpjūvių savininkais Natanas galiausiai įkūrė AB „Klaipėdos medžios sindikatas“. Tarpininkaujant buvusiam Lietuvos ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui, Rudolfui Valsonokui ir kt., jis sugebėjo pasiekti, kad 1930 m. sutartimi TSRS „Eksportlesas“ įsipareigotų tiekti medieną į Klaipėdą apeinant Nemuną, o Lietuvos vyriausybė šiam tiekimui užtikrintų lengvatinius geležinkelio tarifus.
Be viso to, Natanas turėjo daugelį kitų pareigų, buvo kelių bendrovių stebėtojų tarybos narys, Klaipėdos degtinės ir likerio fabriko stebėtojų tarybos pirmininkas, 4-ajame dešimtmetyje ėjo Portugalijos garbės konsulo Klaipėdos krašte pareigas.
Pasiekimus versle sekė ir nelaimės: Lietuvai ir Lenkijai 1938 m. atnaujinus diplomatinius santykius, Lietuvos Žemės bankas ėmė tarpininkauti, kad Natanas grąžintų prieš daugiau kaip 15 metų iš Lenkijos gautą kreditą. Nacionalsocialistams įsigalint Klaipėdoje, Natanas buvo priverstas parduoti visą savo verslą ir išvykti į Lietuvą, tačiau ten ekonomiškai įsitvirtinti jau nebespėjo.
Tuo metu mirė jo žmona Helenė, su kuria jiedu susituokė 1911 m. ir sulaukė daugybės vaikų. Galiausiai šeimą pražudė Holokaustas: ištvėrę Kauno getą, Natanas su sūnumis Alfredu ir Manfredu 1945 m. žuvo Dachau koncentracijos stovykloje. Giminės istoriją tęsė dukterys Hilde ir Ulla, bei Natano jaunesnysis brolis Maksas.
Naftalių giminės santykis su jų žydiška kilme keitėsi: Vulfas, nors buvo „Rusijos žydas“, į vietinės Sinagogos bendruomenės veiklą įsijungė palyginti anksti, vėliausiai 1885 m. Nuo 1906 m. jis buvo bendruomenės atstovų kolegijos narys, nuo 1922 m. dirbo valdyboje, o 1930 m. tapo net šios bendruomenės pirmininku. Sūnus Natalis tuo tarpu buvo emancipuotas žydas, iš esmės nepaisęs judėjų tradicijų, nevartojęs košerinio maisto, o savo vaikus leidęs į vokiškas Klaipėdos mokyklas (nors jie mokėjo ir lietuviškai). Dukra Hilde (išt. Sturmann) tuo tarpu pasuko sionizmo idėjų keliu ir dar 1935 m. emigravo į Palestiną.
Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.
