Nuomonės

2019.10.07 13:28

Ramūnas Bogdanas. Internacionalas grįžta per „Uberį“

Ramūnas Bogdanas, apžvalgininkas2019.10.07 13:28

Šį rudenį skridau iš Vilniaus. Užsisakiau „Uberį“ į oro uostą. Jau ne pirmą ir ne antrą kartą vairuotojas pasirodė rusakalbis, ir jam pagal jo navigaciją norėjosi vežti mane į priešingą pusę – matyt, kokiu nors ne žmogaus protui suvokiamu lankstu. Mielaširdingai nusileido, paprašytas sukti tiesiu keliu. Iš pirmo karto atspėjau, kad jis iš Ukrainos. Nedidelis menas, nes ukrainiečių tarp uberiautojų pasitaiko vos ne kas trečias.

Separas su žlugusia svajone

Kadangi pirmąją pusę savo gyvenimo praleidau Sovietų Lietuvoje, rusiškai tebemoku pakenčiamai. Pasitikslinau, iš kurios srities atkeliavęs. Pasirodo, iš pačių rytų – Luhansko. Nebespėjau paklausti, ar gyvenęs separatistų, ar Ukrainos pusėje. Po mano įžanginės pastabėlės, jog ten sunku, vairuotojas atsivėrė. Penkerius metus tebesitęsiantis karas yra jautriausia styga.

Su liūdesiu balse luhanskietis man porino, kad pralieta daug kraujo, o svajonė dabar yra žlugusi, todėl išeities nesimato, tenka važiuoti uždarbio. Jis paplekšnojo per „Toyotos Prius“ vairą. Jau kažką įtardamas, pasitikslinau, kokia buvusi svajonė.

Paaiškėjo, kad sparnus jam buvo užauginusi viltis sulaukti užeinančių rusų ir susijungti su jais po Rusijos trispalve. Pasidomėjau, ar teko imti ginklą į rankas, bet luhanskiečio atvirumas turėjo ribas ir jam užteko proto tiesiai neprisipažinti.

Tačiau iš užuominų apie į frontą išėjusius ir žuvusius ar sužeistus draugus atsakymas aiškėjo. Pasakojimo žodynas buvo lyg iš sovietinių laikų istorijų, kaip rūstus patriotas tėvas paglosto vaikų galveles, pabučiuoja į kaktą žmoną ir išeina ginti gimtųjų namų nuo fašistinių grobikų ordos.

Dėl susitaikymo su Kijevu luhanskietis smarkiai abejojo. Jo pusbrolį sumušę ir rūsyje laikę rupūžės iš SBU (Ukrainos saugumo). Neva, nežinia, už ką. Liko gyvas, bet uberiautojui po Vilnių neaišku, ar žmonės gali kada nors atleisti tokius užpuolimus, nekalbant apie bombardavimus. Nė minties apie Ukrainos teisę ginti šalies nepriklausomybę.

Taigi, ankstų rudens rytą mane per Vilnių vežė separas. Vienas iš tų, prieš kuriuos kariavo mano pažįstami Ukrainos patriotai, kilę iš Kijevo ir Černigovo, iš Lvovo ir Odesos, iš Donecko ir Charkovo. Kariavo prieš separus, uždėtus kaip figos lapelis ant įsiveržusios į Ukrainą Rusijos kariuomenės.

Žmogus, liaupsinantis banditišką, rusų sukurtą Luhansko liaudies respubliką, mane vežė per ES sostinę, kuri oficialiai yra tvirta Ukrainos nepriklausomybės palaikytoja tarptautinėje arenoje. O namuose toji rėmėja Lietuva savo svetainėje, t. y. sostinėje, maitina eurais separą.

Ar Vilniaus meras Remigijus Šimašius tai dar galėtų vadinti nuomonių įvairovės toleravimu ir su šypsena girtis demokratiška tradicija? Aš negaliu.

Uzbekas kaip didžiarusiškumo mesijas

Parskridęs atgal į Vilniaus oro uostą išsikviečiau „Uberį“. Šįkart atvažiavo uzbekas. Kalbėjo tik rusiškai, net „labas“ neišmokęs, nors sakėsi jau pusę metų Vilniuje dirbantis. Elgėsi, kaip įpratęs savo tėvynėje. Nei kelio ženklai, nei greičio apribojimai jam neegzistavo. Pyktelėjo, kai daviau pastabą: esą patys sau leidžiate taip važinėti, o prie atvykėlio tik priekabių ieškote.

Kalbos mokytis nematantis reikalo ir galvoja, kad Lietuvoje visi turi kalbėti rusiškai. „Juk mes iš tos pačios Sovietų Sąjungos“, – priminė man pasididžiavimo vertą faktą uzbekas. Kad valstybinė kalba yra lietuvių ir kad jaunimas nemoka rusiškai, jo visai nedomino: galima ženklais susikalbėti, pavėžėtojui daug nereikia.

Esą mes važiuojame dirbti į Vakarus ir nei jokių leidimų, nei svetimos kalbos mums nereikia, todėl nėra ko kabinėtis prie atvykstančiųjų į Lietuvą iš Rytų, kurie elgiasi lygiai taip, kaip emigrantai lietuviai. Skirtumo tarp ES ir trečiųjų šalių jam Lietuvoje nėra, nes mes ant to paties medžio augome – pagaminti SSRS, kaip dainuoja jo mėgstamas, bet į Lietuvą neįleidžiamas Gazmanovas.

Miestas, atvėręs vartus tokiems žmonėms, kaip uberiaujantis uzbekas, pasitinkantis ant slenksčio, – oro uoste, anaiptol nepanašus į bandantį įveikti sovietinio elgesio ir mentaliteto liekanas. Greičiau jis panašus į rezervatą, kur stengiamasi pristabdyti visuomenės europėjimą. Alternatyvus požiūris, iščiūčiuotas Rusijos sterblėje, sėjasi kaip virusas. Jis įžūliai stveriasi už skvernų ir reikalauja vėl grąžinti jį į pačią šerdį iš užkaborių, kur jau yra išstumtas.

Aš turiu asmeninę nuomonę dėl tokio užkrato platintojų. O miesto valdžia ar turi? Su manimi – tik nuomonė, o su valdžia – įstatymų svoris ir visas valstybės aparatas.

Jei lietuviškai – kino nebus?

Kartais už vairo sėdi ir tolimesnių kraštų atstovai. Gal tik man taip pasitaiko, kad jie visi vairuoja „Toyota Prius“? Ar juos kažkas aprūpina vienodais ekonomiškais automobiliais iš vieno garažo?

Esu važiavęs „Uberiu“ su turku, keliaujančiu po Europą. Turkiškai paslaugus, mokantis įsiteikti. Vilnius, be abejo, jam puikiausias miestas iš visų jo aplankytų Europoje. Neabejoju, kad ir Barselonoje, ir Prahoje, iš kur atvyko, sakė tą patį. Bet vis tiek malonu girdėti. Gerai, kad moku angliškai.

Už „Uberio“ vairo teko matyti net korėjietį. Deja, jo anglų kalba buvo tokia laužyta ir fragmentiška, kad ne kažin ką pasišnekėjome. Liko įtarimas, kad jis buvo kinas, apsimetantis korėjiečiu, kaip iš labiau išsivysčiusios ir nekomunistinės šalies.

Anksčiau galvojau, kad paslaugų sferoje dirbantys privalo mokėti valstybinę kalbą. Gal kas nors įrodė, kad pavėžėjimas nėra paslauga? Įstatymas, rodos, nepasikeitė.

Kai sovietmečiu persikėliau į Vilnių iš Kauno, neįprasčiausia buvo lietuviškai nekalbančios pardavėjos ar kasininkės. Net buvo atsiradęs įprotis spėlioti, kokia kalba atsakys.

Nemoki Lenino kalbos – pražuvęs Vilniuje. Bet mane buvo mokę jos nuo antros klasės, ir eidamas į kiną galėdavau paaiškinti, į kokį filmą ir kokioje eilėje noriu bilieto.

Tačiau į sunkią padėtį patekdavo seneliai, persikėlę iš lietuviško sodžiaus pas vaikus į Vilnių. Yra tekę vertėjauti poliklinikoje, nes rusakalbė gydytoja nesuprato – arba nenorėjo suprasti, – ko gi iš jos nori ligoniai, veblenantys čiabuvių kalba.

Nesinorėtų, kad ratas apsisuktų ir nuo griežto valstybinės kalbos įstatymo vienoje pusėje atriedėtume atgal į kitą pusę, kurioje su lietuvių kalba Vilniuje toli nenuvažiuosi.

Nesinorėtų, kad po miestą legaliai zuitų gyvi pavyzdžiai, kad gyventi nusispjovus ant įstatymų visai neskausminga ir netgi patogu.

Nesinorėtų, kad viena ranka priimdami sužeistus Ukrainos karius gydyti, kita ranka dalintume darbo vietas tiems, kurie į juos šaudė.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.