Nuomonės

2019.10.05 09:00

Mykolas Drunga. Ginčai dėl Vokietijos susivienijimo šventės

Mykolas Drunga, apžvalgininkas, apžvalgininkas2019.10.05 09:00

Dar ne taip seniai Vokietijų buvo dvi: Vakarų federacinė ir Rytų „demokratinė“. Maždaug prieš tris dešimtmečius jos susijungė į vieną federacinę. Bet ar susijungė kaip reikiant? Štai Vokietijos laikraščių gana skirtingos nuomonės šiuo klausimu.

Vokiečiai spalio 3 d. šventė dviejų Vokietijų susivienijimo 29-ąją sukaktį, tačiau dienraštis „Nurnberger Nachrichten“ teigė, jog „spalio trečioji – ne ta diena, per kurią reikia susivienijimą švęsti. Tai tik dirbtinė data“.

Kodėl? Ogi todėl, kad „tądien prieš 29-erius metus susivienijimas buvo tik formaliai užantspauduotas, nes baigėsi kvapą gniaužiantis vienijimosi procesas, kurį anksčiau buvo užmezgę visų pirma drąsūs demonstrantai tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje.

Todėl lapkričio 9 d. būtų geresnė, logiškesnė, istoriškesnė data vokiečių nacionalinei šventei. Tai sukaktis ir šventimui, ir liūdėjimui.

Dvi priežastys būtent lapkričio devintąją švęsti: revoliucija ir karo pabaiga, įskaitant toliau sekusį sėkmingą demokratijos įsteigimą 1918 m. – ir Berlyno sienos griuvimas 1989 m.

Dvi priežastys liūdėti ir susimąstyti: nepavykęs hitlerininkų pučas 1923 m. ir nacionalsocialistų inspiruota pogromų naktis 1938 m.“, – aiškina Niurnbergo dienraštis.

O kaip klostosi gyvenimas, nesvarbu, kokią dieną, bet suvienytoje Vokietijoje šiandien?

Deja, „grioviai gilėja“, – rašo laikraštis „Kolner Stadt-Anzeiger“. Jis tęsia: „Rytų Vokietijoje ir vėl atsinaujina neapykanta vakariečiams, – kaip teigė socialdemokratų politikas Matthias Platzekas, – o Vakarų Vokietijoje geriausiu atveju pastebime pozityvų nesidomėjimą tuo, kas darosi Rytinėje dalyje.

Todėl spalio trečiosios šventės šūkis ir negali būti: „Būkite išdidūs ir džiaukitės!“ Padėtį nusako kieti faktai: Rytų vokiečiai uždirba vidutiniškai 17 procentų mažiau nei Vakarų vokiečiai. Rytų vokiečių piniginis turtas vidutiniškai 90 tūkstančiais eurų mažesnis nei Bavarijos arba Švabijos gyventojo. Rytų vokiečiai beveik niekada nevadovauja teismams arba universitetams.

Ką – padėkime ranką ant širdies – sakytų vakarų vokiečiai, jeigu būtų atvirkščiai?“

Bet „kaip tik dėl to, kad Vakarų vokiečiai 40 metų ilgiau gyveno laisvėje ir jiems priklauso ne tik valdžia, bet ir dauguma gyventojų, jie privalo stengtis įsigilinti į kitų gyvenimo sąlygas, o ne atvirkščiai, – teigia kitas vakarų Vokietijos laikraštis „Aachener Zeitung“, ir klausia – Bet ar yra toks interesas vieniems apie kitus daugiau sužinoti? Taip, jis reiškiasi visų pirma (ir galingai reiškiasi) Berlyne, tačiau Berlynas nėra rytų Vokietija. Jis reiškiasi ir Meklenburgo gamtos, Drezdeno kultūros turtų ir Veimaro klasikos atžvilgiais. Bet šiaip tas interesas labai ribotas.

Kaip Vokietijos Demokratinėje Respublikoje buvo gyvenama ir išgyvenama, kaip socialistinės valstybės piliečiai sugebėjo tvarkytis savo gyvenimą taip, kad dar šiandien jie mielai jį prisimena, – to beveik niekas Vakaruose nenori žinoti.

Tiems, kurie gimė trumpai prieš sienos griūtį ar ypač po jos, neužbaigtoji vienybė turi vis mažiau reikšmės. Kuo žmonės jaunesni, tuo labiau jie jaučiasi vokiečiais ir europiečiais ir po to saksais arba bavarais, reinlandiečiais arba tiuringiečiais.

O vakariečiai ir rytiečiai – tai jiems jau nebeaktualu, su tuo jie neturi nieko bendro. Po dar 30 metų tai jau bus viskas užbaigta – liks tik spalio trečioji kaip mielai panaudojamas, nors ir nesuprantamas, šventinis laisvadienis“, – rašo Acheno dienraštis.

Bavarų Pasau miesto dienraštis „Passauer Neue Presse“ nagrinėja valstybės prezidento Frank-Walterio Steinmeierio spalio 3 d. pasakytą šventinę kalbą.

Tam, kad „mūsų laisvos valstybės esmei gresiančių pavojų nenupaišytų per daug juodai, jis rinkosi ramybę įkvėpti turinčią formuluotę, kad demokratija „nežengia pražūties link.“

Toks užtikrinimas prieš 10 metų būtų buvęs visiškai nereikalingas, nes šiandien realiai esančios grėsmės tada buvo tik vos vos juntamos. Todėl Steinmeieris turėjo tiesos Vokietijos susivienijimo dieną reikalauti naujo įsipareigojimo laisvos ir demokratinės santvarkos įtvirtinimui.

Bet vien šio įsipareigojimo Vokietijoje nepakanka, nes demokratija skersai išilgai pasaulio yra puolama ir turi gintis. Kai nacionaliniame ir tarptautiniame lygmenyse tiek daug jėgų taikosi įkąsti demokratijai ir ją niokoti, tai jau visai realiai jai gresia pražūtis.

Todėl šalia žmonių individualaus įsipareigojimo ją ginti, turi žengti ir politinė valia stabdyti demokratijos priešus“, – teigia bavarų regioninis dienraštis.

Nuo savęs pridursiu, kad tai aiški aliuzija į būtinybę ginti demokratiją ne tik Vokietijoje, bet ir Ukrainoje, ir Artimuosiuose Rytuose, ir Honkonge bei Kinijoje.

Grįžtant į Vokietiją, žurnalistė Angela Tesch portale „Deutschlandfunk“ rašo, jog „šiuo metu ekonomika Rytų Vokietijoje pradėjo klestėti, anksčiau buvusi didelė bedarbystė šiek tiek pasitraukė, stropiai ieškoma profesinių specialistų.

O vis dėlto daugiau nei pusė Rytų vokiečių jaučiasi esą antros rūšies piliečiai. Ir viena to nepasitenkinimo priežastis yra asmeninė finansinė būklė“.

To paties Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ kitame pranešime rašoma, jog Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis remiasi prielaida, jog per ateinančius dešimt metų visoje Vokietijoje įsiviešpataus vienodai geros gyvenimo sąlygos.

„Ir tai galioja ne tik rytų Vokietijos žemėms, bet ir struktūriškai silpnesnėms Vakarų Vokietijos dalims“, – sakė H. Seehoferis sekmadieniniam laikraščiui „Bild am Sonntag“.

Tam reikia visų pirma pagerinti infrastruktūrą – taip, kad kiekvienas galėtų gyventi ten, kur nori. Tai reiškia, kad mokyklos, ligoninės ir darbo vietos turi būti pasiekiamame atstume nuo gyvenamosios vietos.

Ta pati švietimo, gydymo ir darbų infrastruktūros problema, pridursiu, kyla ir Lietuvai. Kaip mes spręsime ją? Geriau ar prasčiau už vokiečius?

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Populiariausi