Nuomonės

2019.10.06 16:59

Bernardas Gailius. Lietuvoje nėra valdžios. Ir greitai dar nebus

Bernardas Gailius, istorikas, politikos apžvalgininkas2019.10.06 16:59

Pasipiktinę mes vienas kitam dažnai pasakome, kad Lietuvoje nėra valdžios. Bet daug rečiau susimąstome apie tikrąją problemą, kurią signalizuoja tokie pareiškimai. Lietuvoje ne tik nėra jau veikiančios valdžios, šiandien dar per mažai net ir prielaidų jai būti ar atsirasti.

Čia nėra nieko nepaprasto ar neįprasto. Besikuriančioje demokratijoje visada nėra valdžios. Teoriškai, žinoma, demokratinę valstybę nuo pat pradžių valdo tauta. Bet toje tautoje – kiekvienas už save.

Todėl jaunose demokratijose svarbūs sprendimai priimami nešvariai, o švariai priimami sprendimai nėra svarbūs. Ypač tai liečia sprendimus susijusius su valstybės turtu ir finansais. Vieni yra priversti mokėti visus mokesčius, o kiti – ne visai visus. Vieni tiesiogiai gauna stambius valstybės užsakymus, o kiti turi stoti į subrangovų eilę. Visos šios aplinkybės sukuria nematomą, bet puikiai jaučiamą luominę santvarką visuomenėje, nors popieriuje visi išlieka lygiateisiai.

Puikių lietuviškų pavyzdžių šioje srityje pažėrė „MG Baltic“ byla. Galima prisiminti, tarkime, kaip 2015 m. pabaigoje prasidėjo visiškai atviras ES spaudimas panaikinti lietuviškas pelno mokesčio lengvatas. Net ir tuomet susivieniję Lietuvos stambieji verslininkai sugebėjo dar metus užvilkinti sprendimo priėmimą. Metai tokiu atveju – didžiulė, neabejotinai milijonais matuojama pergalė.

Sąžiningam žmogui sunku susitaikyti su tokiu valdžios trūkumu. Bet turėtume prisiminti, kad neteisingumas yra laisvės kaina.

Būtent žmonių laisvė nulemia, kad demokratinė valdžia auga labai netolygiai. Visose naujose valstybėse valdžia pirmiausia įvedama kaip viešoji tvarka gatvėje, sustiprinama sprendžiant ginčus ir vykdant teisingumą, o galutinai įtvirtinama pradėjus realiai kontroliuoti valstybės finansus.

Bet demokratijoje šį procesą dar lemia visuomenės susierzinimo lygis, kuris yra svarbiausias pokyčių katalizatorius. Gatvės nusikalstamumas visus labai smarkiai erzina, todėl jo kontrolė užtikrinama labai greitai. Teismų korupcija tiesiogiai pažeidžia daugelio verslininkų interesus, todėl taip pat kuria spaudimą pokyčiams. Tuo tarpu valstybės nuosavybę galima labai ilgai tvarkyti nesąžiningai, nes iš to daug kas tik išlošia.

Šiuo požiūriu Lietuva dabar kažkuo primena JAV 19 a. – epochą, kurią Markas Twainas labai tiksliai apibūdino kaip „paauksuotą amžių“. Amerikiečius tuomet labai džiugino augančios galimybės užsidirbti ir su tuo susijusi išorinė prabanga, nors giluminis neteisingumas politiniame ir socialiniame gyvenime tik įsitvirtino ir stabilizavosi. Tų laikų gyventojus ir jų psichologiją labai taikliai pavaizdavo kitas amerikiečių rašytojas Theodore`as Dreiseris romanų trilogijoje „Finansininkas“, „Titanas“ ir „Stoikas“.

Visai kaip augantys vaikai laisvi žmonės pirmiausia siekia patenkinti visus savo norus. Atsakomybė iš tikrųjų pajuntama tik gerokai vėliau, o kai kurių šis jausmas apskritai neaplanko.

Čia ir yra blogiausia – galutinis valdžios užaugimo etapas demokratinėse valstybėse užtrunka labai ilgai. Reikia daugybės laiko, kad žmonės pastebėtų, kaip jie nukenčia nuo giluminio neteisingumo.

Lietuvoje šiandien dominuoja normalus, nors ir trumparegiškas, požiūris „man tai gerai“. Todėl viešųjų paslaugų kokybė ar per didelė smulkaus verslo priklausomybė nuo stambaus iš esmės niekam nerūpi. Ši aplinkybė neleidžia puoselėti iliuzijų: nei kitais metais, nei po kitų Seimo rinkimų padėtis nepasikeis.

Galime dar kartą prisiminti JAV. Ten galutinis federalinės valdžios įsitvirtinimas užtruko šimtmetį – maždaug nuo pilietinio karo pabaigos iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Lūžis įvyko 20 a. pradžioje, kai sustiprėjo mokesčių inspekcija – baisioji IRS (Internal Revenue Service) ir įsikūrė FBI. Nors dažnai logika apverčiama ir sakoma, kad šios institucijos pažabojo savivalę ir korupciją visuomenėje, reikėtų tvirtinti atvirkščiai: šių institucijų sustiprėjimas buvo pagaliau užaugusio visuotinio susierzinimo išraiška.

Lietuvoje ES įtaka gali paspartinti valstybės raidą, bet ji vis tiek truks dar kelis dešimtmečius. Tai reiškia, kad mano kartos žmonių gyvenimas dar greičiausiai baigsis savotiškame demokratijos dumble.

Dėl to neturėtume manyti, kad mūsų siekis gyventi teisingiau yra bevaisis. Prisidėti prie vaikų ir anūkų gerovės – taip pat svarbu. Bet neteisingumo apsuptyje turėtume labai gerai galvoti, kur nukreipiame savo pastangas – kad jos duotų maksimalų, nors ir negalutinį, rezultatą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.