Rugsėjo 28 d. Prancūzijos futbolo lygos rungtynės tarp Liono ir Nanto vienuolikių įvyko neįprastai anksti – 13:30 val. vietos laiku. Tokį sprendimą priėmė lygos vadovai, norėdami įtikti Azijos rinkai, iš esmės, Kinijos žiūrovams.
Pasipiktinę Liono fanai prieš pat rungtynių pradžią tribūnoje sudėliojo Tibeto vėliavą su užrašu „Free Tibet“, nes nenori, kad dėl merkantiliškų interesų būtų laužomi papročiai ir griaunama nusistovėjusi tvarka.
Kinijos ambasada, nesuderinusi su Lietuvos institucijomis, nusprendė pakviesti vilniečius švęsti Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metines, bet vietoj fejerverkų sulaukė protestų. Tiesa, kviestinėje vakarienėje dalyvavo keli Seimo nariai, o premjeras Vyriausybės vardu pasveikino Kinijos Liaudies Respubliką įkūrimo 70-mečio proga. Tačiau aplinkui tvyrantis fonas tikrai nebuvo šventiškas. Be kitų priežasčių tai nulėmė ir grupelės kinų, tarp kurių buvo ambasados darbuotojų, elgesys rugpjūčio 23-iąją sostinės Katedros aikštėje. Kinija sulaukė notos, o viešojoje erdvėje kilo pasipiktinimo banga, nes suvokta, jog kinai ėmė zonduoti, kaip toli gali eiti ne tik politiniame, bet ir visuomeniniame lauke.
Tikiuosi, kad kviestinės vakarienės metu mūsų politikai kinų diplomatams paaiškino, kad svetimam kieme nederėtų elgtis lyg savam. Visgi dėl to turiu abejonių, nes Kinijos atžvilgiu dalis mūsų politikų kažkodėl iš anksto pritupia: lyg iš baimės, lyg iš mistinės pagarbos. Dažnai patariama, kad geriau patylėti, nei prarasti „milžinišką“ Kinijos rinką. Tik Lietuvos verslui ji iki šiol nėra joks rojus, tereikia pasižiūrėti į skaičius – Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama, kad pernai Lietuva į Kiniją eksportavo prekių už 189 mln. eurų, o į Vokietiją – už 2,08 mlrd. eurų. Tą patvirtina ir Vidmantas Janulevičius, Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentas, „Laisvės TV“ sakęs, kad Kinija tikrai nėra mūsų pramonės prioritetinė rinka. O Lietuvos Užsienio reikalų ministerija rugsėjo pradžioje įvairioms verslo asociacijoms išsiuntinėjo Europos Sąjungos Prekybos rūmų Kinijoje parengtą apžvalgą apie naująją įmonių socialinių kreditų sistemą Kinijoje. Ji, šioje valstybėje veikiančioms bendrovėms, turėtų pradėti galioti nuo kitų metų pabaigos.
Kinijos atžvilgiu dalis mūsų politikų kažkodėl iš anksto pritupia: lyg iš baimės, lyg iš mistinės pagarbos.
Iš esmės, tokia sistema įveda totalinį įmonių sekimą: nuo muitinės procedūrų vykdymo apžvalgos iki tiesioginės vaizdo įrašo priežiūros. Vertinant bendroves, bus atsižvelgiama net į atsiliepimus internete. Taigi dalies politikų milžiniška įsivaizduojama uždara rinka tampa dar labiau rizikingesne, nes net visiškai atsidavusieji priežiūrai, negali būti tikri, jog iš menamų barščių nebus išmesti dėl konkurentų pastabų internete. Beje, niekas negarantuoja, kad netrukus ši sistema nebus privaloma visoms užsienio įmonėms, turinčioms kokių nors reikalų su kinų bendrovėmis.
Kad ir kaip šiandien makabriškai atrodytų: iš žaidimo galima bus iškristi, tarkim, ne laiku Vilniaus Katedros aikštėje atsidūrus. Briuselis pradeda ES ir Kinijos santykių peržiūrą: būtų gerai, kad Lietuvos atstovai šiame procese turėtų aiškią poziciją, galbūt padėsim ir prancūzams saugoti savo tradicijas bei futbolą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
