Nuomonės

2019.09.27 20:09

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Greta Thunberg – kodėl taip baisu?

Taip atsitinka retai. Ant vienos rankos pirštų galima skaičiuoti kartus, kai neilgas pasisakymas, tegu ir labai matomame Jungtinių Tautų viršūnių susitikime, taptų globaliu įvykiu, kuris peržengia temos ar vienos srities ribas. Tokiu, kuris ilgai neužleidžia vietos kitiems, o tai dinamiškame šių dienų pasaulyje visai neįprasta.

Taip, mokinės Gretos Thunberg pasirodymas supurtė. Sakau pasirodymas, nes vien teksto turinys nebūtų toks stiprus be tos emocijos, kurią paleido ši švedė mergaitė, ir kuri įsirėžė ne tiek į širdį, kiek į smegenis.

Per kelias dienas dar kartą buvo išnagrinėta jos biografija, diagnozė, kelionės. Surašyti prieštaravimai, aptarta, kas gi yra ta klimato kaita ir kas ją šiandien daugiau lemia – natūralūs amžini procesai ar žmogaus aktyvi veikla.

Vertinta ji itin kritiškai. Nepagarba. Auditorijai ir tiems, kas nuosekliai dirba klimato kaitos srityje. Įžūlumas, kurio ištakų ieškoma ir jos ligos diagnozėje. Vaikas, kuriuo manipuliuojama siekiant pelningų užsakymų naujos kartos energetikoje. Arba dėl politinių tikslų.

Tuose pastebėjimuose yra daug teisingų faktų, bet galima ir abejoti, klausti – o kaip jūs drįstate? Kaip ir kiekviename ginče. Nuomonės gali skirtis, bet faktas yra tai, kad tokio efekto nėra sukėlęs nė vienas išsamus mokslininkų pranešimas ar politiko mintys apie klimato kaitą ir jos padarinius.

Taip yra todėl, kad tas rezonansinis pasisakymas Jungtinėse Tautose, kaip ir daugelis kitų, nebuvo vien tik apie klimato kaitą. Jame slypi daugiau.

Matydamas, kaip moksleivė skalbia pasaulio lyderius, negali pabėgti nuo minties, jog stereotipinis lyderio portretas byra į šipulius.

Kaklaryšis, klasikinė eilutė ir šukuosena, įprasta viešų kalbų struktūra – visi neatsiejami atributai tarsi plaukia į praeitį, laisvindami erdvę kažkam, kas visom prasmėm (ir formos, ir turinio) bus kitaip.

G. Thunberg fenomenas yra dar vienas akivaizdus pavyzdys, kad gyvename laiku, kai tradicinės gyvenimo ir veiklos organizavimo formos neišlaiko konkurencijos. Kryptį nustatantys lyderiai gali ateiti iš mokyklos, gatvės, ligoninės ar televizoriaus ekrano, o ne iš partijos ar rimtos įstaigos, kaip dažniausiai būdavo iki šiol.

Dar daugiau. Išmokome ir įpratome matuoti savo pažangą ir gerovę bendruoju vidaus produktu, gamybos, eksporto apimtimis arba vartojimu. Vartojimo skatinimas neatsiejamas nuo ekonomikos augimo, o šis suprantamas kaip vienintelis kelias į geresnį gyvenimą.

G. Thunberg visa tai pavadino pasakomis, nes tai, jos supratimu, neveda į geresnį gyvenimą – žmonių ar žmonijos gerovė yra visai ne tai.

Netiesiogiai teigdama, kad vartojimas, kaip pažangos ar sėkmės matas, atgyveno, ji griauna nusistovėjusią tvarką. Ir sulaukia didelio palaikymo. Būtent tai ir kelia audrą.

Žiūrėdami į jos kitokį veidą, dabarties galingieji turėtų matyti artėjantį vertybių ir kriterijų sistemos, kuri atrodė neliečiama, žlugimą. Ir savo saulėlydį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.