Nuomonės

2019.09.28 17:35

Vaiva Rykštatė. Laikas užsiimti labdara

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.09.28 17:35

Jei turite laiko skaityti šį rašinį nuosavame kompiuteryje arba išmaniajame telefone, beveik garantuoju, kad galite prisidėti prie pasaulio gerinimo. Tuoj pasitarsime kaip.

Mano mėgstamiausias kada nors gautas atvirukas buvo nuo vienos naujai mama tapusios draugės, piešinėlio jau nebeatsimenu, tik užrašą: „Norėjau eiti gelbėti pasaulio, bet neradau auklės.“

Kai neturėjau vaikų, šis atvirukas rodėsi baisiai juokingas, o pagimdžius dvi dukras tapo ir mano pačios realybe.

Nes jei neturėčiau vaikų, bent jau dabar atrodo, viską mesčiau (tik kažin, ar tada būtų, ką mesti?) ir atsidėčiau humanitariniam darbui. Arba, jei būčiau beprotiškai turtinga, – užsiimčiau filantropija. Bet, užuot svarsčiusi, ką daryčiau, jei galėčiau, verčiau apmąstysiu realius pagalbos kitiems būdus, prieinamus ne tik turtingiems ar daug laisvo laiko turintiems žmonėms.

Aukoti galima materialius dalykus, savo laiką arba abu dalykus vienu metu. Materialaus pavidalo aukos – tai ne tik pinigai, bet ir nereikalingi kokybiški daiktai, atiduodami labdaros organizacijoms, krizių centrams, nuvežami konkretiems žmonėms. Arba įdomesnis pavyzdys – pasaulyje vis populiarėjantis judėjimas „Buy nothing“ – „Nieko nepirk“, čia feisbuko grupėse žmonės nemokamai dalijasi daiktais. Beje, šiuo atveju daiktus pasiimti gali bet kas, nebūtinai skurstantieji, nes šiuo judėjimu siekiama sumažinti vartojimą ir naujų daiktų gamybą.

Materialaus pavidalo aukos yra maisto bankui nešami maisto produktai, ligoninėms ir kalinimo įstaigoms dovanojamos knygos, nuosavo sodo gėrybės, o jei neturite nereikalingų daiktų nei daržo, tai beveik visada galite tapti kraujo donoru.

Prisidėti pinigais yra paprasčiau ir užima mažiausiai laiko – ar įmetant monetą į elgetos kepurę, ar banko pavedimais. Aukoti galima:

* Impulsyviai, man tai dažniausiai nutinka pamačius kokią nors šiurpią nuotrauką soc. tinkluose arba išmaldos prašančiuosius gatvėje, akcijų prekybos centruose metu;

* Reaguojant į didelio masto katastrofas. Nes feisbuko įrašas „Meldžiuosi už Bahamus“ niekam nepadės;

* Išjautus meninį kūrinį. Pavyzdžiui, pažiūrėjusi filmą „Mary and Martha“ suskubau internetu pirkti maliarijos tinklus Mozambiko gyventojams arba perskaičiusi Nadios Murad knygą „Paskutinė mergina“ paaukojau jazidų paramos fondui;

* Tiesiogiai atsakant į labdaros prašymą. Tarkim, užkalbintam gatvėje aukas renkančio labdaros organizacijos savanorio arba, kaip nutinka JAV, į namų duris pabeldus „Girl Scout Cookies“ atstovėms ir kitiems mokiniams, pardavinėjantiems sausainius, už kuriuos gautos pajamos skirtos jų užklasinėms veikloms;

* Reguliariai – nustačius automatinį mėnesinį banko mokėjimą, skirtą pasirinktam asmeniui ar organizacijai. Pavyzdžiui, šitokiu būdu aš kas mėnesį simboliškai paremiu savo mėgstamiausią podcast’ą;

* Kartą metuose – savo pasirinktam tikslui skiriant 2 proc. GPM;

* Tradiciškai – susikuriant asmeninę arba visos šeimos aukojimo tradiciją. Pavyzdžiui, kraujo donorystė per savo gimtadienį, vaikų svajonių pildymo akcija kalėdmečiu, taip pat galima paaukoti pinigų labdarai kito žmogaus vardu ar jo garbei, kaip antai per vienos kalifornietės draugės gimtadienį, užuot pirkę jai dovaną, jos vardu paaukojome pinigų labdaros organizacijai, teikiančiai pagalbą nukentėjusiesiems gaisruose Kalifornijoje. Aukojimo tradicija gali būti bet kokia asmeninė proga, linksma arba liūdna, tarkim, artimo žmogaus mirties metinės. Pavyzdžiui, prieš porą metų per savo antro vaiko „baby shower“ (palaiminimo šventė) vietoje dovanų prašėme svečių atsinešti grynųjų, kuriuos jie metė į pirmagimės dukters rankomis išpuoštą kartoninę dėžutę, – vėliau gautą sumą paaukojome „Mamų unijai“. Šią idėją, žinoma, sugalvojau ne aš, ją nukopijavau iš socialinėse medijose matytų pavyzdžių.

Iš ankstesnio sakinio peršasi išvada, kad geri darbai nebūtinai turi būti daromi tyliai. Priešingai. Dalijimasis aukojimo patirtimi ir džiaugsmais, žinoma, priklausomai nuo besidalijančiojo tono ir laikysenos, dažnai yra ne gyrimasis, bet įkvėpimo šaltinis ir teigiamas pavyzdys aplinkiniams.

Tyliai ir diskretiškai labdara užsiimančius įsivaizduoju britiško mentaliteto asmenis, kuriems būdingas noras iš esmės slėpti savo puikią materialinę padėtį (mat priešingu atveju tai būtų prasto tono ženklas), ir viešinti savo labdarą jiems verta nebent mėginant gelbėti reputaciją ar pan. Ir, iš tiesų, nelabai galiu susitapatinti su Leonardo DiCaprio, neseniai paaukojusiu penkis milijonus dolerių degantiems Amazonės miškams gesinti. Tačiau išgirdusi, kad Kazlauskų šeima iš Kauno kas mėnesį skiria po dvidešimt eurų senelių namams, jaučiuosi įkvėpta. Nes ir aš tai galiu padaryti!

Esti dalykų, vertesnių už pinigus. Nes jokios finansinės aukos neatstos sergančio našlaičio čiūčiavimo ligoninės palatoje – tuo dabar užsiima „Niekieno vaikų“ savanoriai – ar skambučio telefonu vienišam senjorui – juos galima pradžiuginti per organizaciją „Sidabrinė linija“. „Jaunimo linija“, „Vaikų linija“, moterų krizių centras, „Mamų unija“, „Maltiečių sriuba“, „Tautmilės globa“ – tai tik kelios organizacijos iš dešimčių, kurioms nuolat reikia ne tik finansinės paramos, bet ir savanorių skiriamo laiko, įsipareigojimų.

Ir, iš tiesų, nelabai galiu susitapatinti su Leonardo DiCaprio, neseniai paaukojusiu penkis milijonus dolerių degantiems Amazonės miškams gesinti. Tačiau išgirdusi, kad Kazlauskų šeima iš Kauno kas mėnesį skiria po dvidešimt eurų senelių namams, jaučiuosi įkvėpta. Nes ir aš tai galiu padaryti!

Klausimo „kodėl“ neturėtų kilti – mes per gerai gyvename, per daug turime, o jei ir ne, tai šiame informaciniame amžiuje tikrai per daug žinome. Nes beveik visada galima rasti tų, kuriems dabar yra blogiau, o jiems bent simboliškai padėjus – ir patiems pasijusti geriau. Tad nekelsiu ir amžino filosofinio klausimo, ar geras darbas, daromas savo ego patenkinti, yra moraliai vertingas. Tik priminsiu, kad, įvairių tyrimų duomenimis, labdarai aukojantys žmonės jaučiasi laimingesni, gyvena prasmingesnį gyvenimą, o reguliari savanorystė gerina ne tik psichologinę savanorio būseną, bet ir fizinę sveikatą, pavyzdžiui, mažina kraujospūdį[1].

Užuot klausus, KODĖL turėčiau padėti, verčiau klausti, KAIP galėčiau padėti. Čia pasidalysiu dar keletu įdomesnių pagalbos kitiems būdų. Jais, ruošiant šį tekstą, su manimi pasidalijo žmonės socialiniuose tinkluose.

* Aukoti savo komfortą ir gyvenimo būdą dėl aplinkosaugos. Pavyzdžiui, atsisakyti kažko greito ir patogaus; vietoje pigesnio daikto rinktis brangesnį, tačiau pagamintą neįgaliųjų arba tokį, už kurį gautų pajamų dalis skiriama labdarai.

* Pirkti nereikalingus daiktus iš senolių gatvėje. Jie gali įsižeisti, jei duodi pinigų ir nieko neperki. Todėl geriau visada paimti, ką jie ten parduoda, nors galima duoti ir daugiau, nei prašo.

* Savaitgaliais ar per šventes pasiimti vaikų iš globos namų.

* Aukoti savo žinias ir įgūdžius: rašyti tekstus, konsultuoti rinkodaros, sklaidos, finansiniais ir visais kitais klausimais nemokamai. Labdaros organizacijoms, kaip ir kitoms organizacijoms, tai yra svarbu.

* Virtualiai „įsivaikinti“ vaiką arba gyvūną tolimame pasaulio kampelyje, finansiškai prisidėti prie to vaiko ar augintinio išsilavinimo, išlaikymo. Tokiu būdu galima iš dalies stebėti globotinio gyvenimą, pažangą; toks aukojimas yra intymesnis nei pinigų pervedimas abstraktiems kenčiantiesiems.

* Pavėžėti „tranzuojančiuosius“ iki pat jų kelionės tikslo.

* Kelios draugės Lietuvoje kas mėnesį tarpusavyje organizuojasi prašmatnias vakarienes… Maisto produktams išleistą sumą padvigubina ir surinktus pinigus paaukoja pasirinktai labdarai.

Kaip jūs gerinate pasaulį, kokį labdaros būdą pasirinkote? Įkvėpkime vieni kitus.

[1]https://psycnet.apa.org/record/2013-21685-006

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt