Ar Jungtinė Karalystė liks Europos Sąjungoje? Kurį laiką abi egzistavo atskirai. Ar vienai antros reikia? Jei taip, tai kuriai labiau? Šie klausimai vėl iškilo po Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono kalbos Londone trečiadienį. Ji sukėlė audrą, kuri neaplenkė ir tą pačią dieną prasidėjusio Pasaulio ekonomikos forumo Davose.
Ar Jungtinė Karalystė liks Europos Sąjungoje? Kurį laiką abi egzistavo atskirai. Ar vienai antros reikia? Jei taip, tai kuriai labiau? Šie klausimai vėl iškilo po Jungtinės Karalystės premjero Davido Camerono kalbos Londone trečiadienį. Ji sukėlė audrą, kuri neaplenkė ir tą pačią dieną prasidėjusio Pasaulio ekonomikos forumo Davose.
„Paskutiniųjų 20-ies metų Europos Sąjunga trečiadienį Londone palydėta į kapus“, – liūdnai rašė Zagrebo laikraštis „Večernji List“ ir dar pasiguodė, kad „lig šiol visi norėjo į Sąjungą įstoti, jokia šalis narė rimtai negalvojo apie išstojimą. Dabar šitokia Europos Sąjunga nebeegzistuoja – po to, kai D. Cameronas atvirai pagrasino su Britanijos išstojimu“.
„Jis tikisi, kad taip sugebės išsiderėti papildomų lengvatų savo šaliai. Tačiau gali būti, kad jis persistengė. Iš Briuselio ir kitų Europos Sąjungos sostinių girdėti signalų, kad europiečių, turinčių klausytis vis naujų ypatingų pageidavimų iš britų pusės, kantrybė jau seniai išgaravo“, – rašė Kroatijos sostinės laikraštis.
Barselonos dienraščio „Periodico de Catalunya“ nuomone, „Europos Sąjungai reikia gilių reformų, tai kasdien matome iš euro krizės, ir čia D. Cameronas turi tiesos“.
„Tačiau britų premjerui rūpi ne Europa“, – tęsė kiek tendencingai Ispanijos regiono laikraštis ir pridurė, kad „jis nori patenkinti savo partijos triukšmaujantį antieuropietiškąjį sparną. Tačiau Europos Sąjunga neturi leistis D. Camerono šantažuojama. Tokios Londono reikalaujamos Europos Sąjungos, kur iš meniu galima rinktis, ko nori, nėra“.
Taip rašė Katalonijos dienraštis, o Varšuvos „Gazeta Wyborcza“ savo mintį reiškė truputį subtiliau: „Britanijos pasitraukimas iš Europos.
Sąjungos D. Cameronui būtų mirtina nelaimė darbe. Vis dėlto jam stinga drąsos mesti pirštinę euroskeptiškiems rinkėjams ir antieuropietiškam savo paties partijos sparnui“.
„Beveik trečdalis žemesniųjų Parlamento rūmų torių (konservatorių) net šiandien mielai balsuotų už išstojimą. O D. Cameronas nori bandyti referendumą keleriems metams atidėti, per tą laiką išsiderėti kompromisų – tam, kad suminkštintų skeptikus ir šitaip britus išlaikytų Europos Sąjungoje“, – rašė Lenkijos sostinės laikraštis.
Pietų Švedijos laikraštis „Sydsvenska Dagbladet“ iš dalies Britanijos premjerui pritarė: „D. Cameronas siekia reformų Europos Sąjungoje ir jis nori veiksmingesnės bei lankstesnės organizacijos, kurią žmonės labiau vertintų. Čia jam galima tik pritarti. Didžioji Britanija ir Švedija šiais klausimais laikosi tų pačių pozicijų.
Tačiau pats D. Cameronas žino, kad britų įtaka pasaulyje didesnė, kai jie yra galingosios Europos Sąjungos dalis. Šiame fone jis daug rizikuoja, kai nori derėtis dėl Europos Sąjungos struktūros ir kai jis viena koja stovi duryse, vedančiose lauk“.
Kinijos dienraštis „Jiefang Ribao“ ragino nesijaudinti. „Pirmiausia, juk dar visiškai neaišku, kad konservatoriai būsimus Žemesniųjų rūmų rinkimus laimės. O antra, jei Europos Sąjunga kada nors vėl sugrįš prie pirmykštės ekonominės stiprybės, tai, ko gero, nė vienas Didžiosios Britanijos pilietis apie kokį nors išstojimą iš Europos Sąjungos nenorės girdėti“, – rašė Šanchajaus laikraštis.
Pasak Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“, „kad per referendumą galėtų reikalauti aiškaus „taip“, Britanijos premjerui reikia ne tik aiškios torių pergalės per ateinančius rinkimus, bet po to ir didelio nuolankumo iš europietiškųjų partnerių pusės“.
Tačiau šveicarų laikraštis to nelabai tikisi: „per daug jau Europos politikų įsigijo blogą įprotį kelyje Europos supervalstybės link į Jungtinę Karalystę žiūrėti tik kaip į kliūtį, kurią reikia arba ignoruoti, arba kažkaip apeiti“.
Austrijos sostinės dienraščio „Presse“ požiūriu, „beveik norėtųsi, kad toriai būsimus rinkimus laimėtų ir dėl to referendumas būtų neišvengiamas. Nes arba britai su Europos Sąjunga susitaiko ir tampa jos konstruktyviu nariu, arba Europos Sąjunga be Didžiosios Britanijos stabdžio pagaliau gauna galimybę įvesti giliai siekiančias reformas.
Abi alternatyvos būtų geriau nei šiandieninė situacija“.
„Daug, labai daug kas galėjo nepavykti, kai abu įdomiausieji Europos politikai Davose vienas su kitu susitiko“, – rašė Šiaurės Vokietijos dienraštis „Welt“ ir tęsė:
„Tai kanclerė Angela Merkel, kuri Vokietijos likimą padarė priklausomą nuo gilesnės integracijos į Europos Sąjungą finansų politikos ir apskritai politikos atžvilgiu. Ir Davidas Cameronas, britų ministras pirmininkas, kuris tik ką savo principus išdėsčiusioje kalboje buvo pagrasinęs, kad jo šalis Europos Sąjungą apleis, jeigu pastaroji iš pagrindų nepasikeis“.
Tačiau didelio sprogimo ir skandalo neįvyko, nes, kaip pažymėjo dienraštis „Frankfurter Allgemeine“, yra dalykų, kurie jiems bendri: „pasaulio ekonomikos forume kanclerė A. Merkel sakė, jog pajėgumas konkuruoti yra centrinė ateities tema. Bet konkurencinis pajėgumas taip pat yra pirmasis principas, kurio pagrindu D. Cameronas nori kurti savo Europą“.
Taigi yra nemažai sutarimų, „net jeigu jie visų pirma liečia tik ūkį ir prekybą“. Be to, D. Cameronas Davose nebuvo traktuojamas kaip koks nors „autsaideris“ ar šiaip „išsiskyrėlis“. Kita vertus, „tai nereiškia, kad jo partneriai tik šiaip sau viską priims, ko jis pareikalaus. Taip nebus ir taip neturi būti“, – rašė įtakingas Frankfurto dešiniųjų laikraštis.
Pasak dienraščio „Münchner Merkur“, „Europoje reakcijos išsidėstė nuo pasipiktinimo ligi isterijos. Tą iš dalies lemia D. Camerono šantažinis tonas, bet taip pat ir tai, jog jis išsako bjaurias tiesas, kurių gelbėtojų Europoje nelabai norima išgirsti.
O juk išties šis žemynas pasaulyje atsilieka. Per Lisabonos tūkstantmečio susitikimą prisiimtas siekis „Europos Sąjungą padaryti konkurencingiausia ir dinamiškiausia ekonomikos erdve pasaulyje“ virto savo paties karikatūra“.
O Diuseldorfo laikraštis „Westdeutsche“ šviesiai tiesiai pareikalavo, kad europiečiai susivienytų ir „duotų eigą tokiam procesui, kurio pabaigoje numatomu laiku būtų veikianti Europos valstybė su daugeliu tautybių.
Tai būtų valstybė, kuri galėtų augti laikydamasi protingumo taisyklių. Su britais arba be jų – tai visiškai vis tiek“.
O mums, – pridursime nuo savęs, – ne vis tiek. Europos Sąjunga be Didžiosios Britanijos – ne Europa. Kaip ir be Lietuvos.
