Policininkų akimis žvelgiant į viešąją Lietuvos padangę, ko gero, gali ištrykšti nuoširdi džiaugsmo ašara: centro valdžia ir savivaldybės informacinių technologijų verslo pelnų planuotojų pasitenkinimui pradėjo tikras lenktynes stebėjimo kamerų įtaisymo baruose.
Visų jūsų-mūsų saugumui mes įrašysime vaizdą ir garsą...Tik nuo mokesčių mokėtojų pinigų priklausys, kada veidų atpažinimo programos bus instaliuotos dirbtinio intelekto labui. Žmogaus policininko kaip ir nebereikės. Ir teisėjo – jei reikalas palies smulkią pražangą kelyje. O tiems, kurie dar bus žmonės, mažų mažiausiai nereikės paskutinių žmogiškumo likučių. Pakaks žinoti, ką reiškia algoritmas. Ir dar aukščiau ant lentynos pakelti Lietuvos Konstituciją – kad garbė nenukentėtų, prisilietus prie tikrovės.
Sakysite, menka čia bėda, juk esame kitame Eurazijos gale nuo Kinijos su 1,5 milijardo žmonių, dešimtimis milijonų greitos akies vaizdo stebėjimo kamerų ir visai negausia vienos tiesos valdžios kuopa. Tarpe dar yra Rusija su savomis (neaukštomis) žmogaus kainomis ir bizantiška autoritarine tradicija. Tik tada mes. Sakysite, kad yra ir „Brexito“ rūke pasiklydę britai, kuriems 6 milijonai kamerų nei didelės saugos, nei politinės išminties neprideda. Kuo toliau – tuo blogiau.
Tiesą sakant, prezidento rinkimų pavasarį būsimo laimėtojo komandos nariui Ilja Laursui garsiai prabilus apie tai, kad valstybę turėtų valdyti dirbtinis intelektas, gerokai nustebau. Kiekvienas galėjo suprasti, kad tokia idėja labiau būtų tikusi prie Sauliaus Skvernelio, Vytauto Bako ir Dainiaus Gaižausko rinkiminės kampanijos, o ne maloniai liberalios laikysenos kandidatui. Tada rodėsi, kad iš pinigų pasaulio ir pakankamai intelektualios aplinkos ateinančiam Gitanui Nausėdai būtų labiau pritikusi paralelė su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu. Ypač jo keliama žmogaus teisės į klaidą idėja, kuri po laimėtų rinkimų virto įstatymu.
Menkai susigaudau, kaip prancūzų gyvenimą toks teisės pažadas paveikė, tačiau viešieji komunikatoriai neabejotinai pastebėjo, kad vis didesnį bejėgiškumą prieš valstybės mašiną jaučiantiems žmonėms tai padarė didelį įspūdį. Ten, Prancūzijoje. Dabar, jau stipriai smuktelėjus E. Macrono poluliarumui, kyla mintys, kad negana tokios teisės pažado. „Geltonųjų liemenių“ protestų bangose, kurios sunkiai suprantamais pavidalais apliejo ir mūsų žiniasklaidą, labai aiškiai išsiskyrė vienas bruožas: protestuotojai su įniršiu naikino stebėjimo kameras. Bent jau keliuose. Tad akivaizdu, kad taip buvo išreikštas pilietinis reikalavimas, kad politinis sluoksnis susimąstytų, kaip apginti žmogų nuo mašinos. Ypač esant pavojui, kad jos vairas silpnėjančios demokratijos institucijų galios sąlygomis gali patekti į rankas kokiam kontrolės, valdymo, sekimo maniakui.
Galbūt jaunai lietuvių laisvės kartai, gimusiai ir užaugusiai Kovo 11-sios Respublikoje, niekas nepasakojo ironiškų juokų iš sovietmečio (...išgirdus apie valstybės saugumą, kiekvienas pasijaučia nesaugiai...), ir jos atstovus įtikina asmens duomenų teisinės apsaugos priemonės dabartinėje Lietuvoje. Man tai daugiau reiškia asmens duomenų kaupimo monopolį tarnybų, kurių tauta nerinko, rankose. To monopolio turėtojai ir be visagalio dirbtinio intelekto gali kone kasdien rodyti, kad jie geriau už tą tautą žino, kokie yra tikrieji Lietuvos interesai. Tad šioje vietoje priartėju prie svarbiausios komentaro minties. Big data grįsti dirbtinio intelekto algoritmai yra universalūs. Priešprieša jiems – neatspėjamas laisvas žmogiškumas. Jis visada buvo ir bus trikdis mašinai. Rytuose, kur individo unikali vertė nedaug reiškė, to trikdžio niekas nepaiso – štai jums ir Kinija. Tačiau ir Vakaruose matrica tampa tik kino serialu. Nors mūsų Vakaruose to serialo populiarumas daug daugiau priklauso nuo žmogaus teisės į savo laisvę ir privatumą, nuo pilietinės visuomenės galių, nuo – galiausiai – empatijos lygio. Ar dar menate, kuri vieta pagal emaptijos indeksą kažkokių mokslininkų buvo skirta mums?
Distopijų, arba kasandriškų pranašysčių, tyrėjas Leonidas Donskis dažnai prabildavo apie Panoptikumą, simbolizavusį visuotinio stebėjimo ir kontrolės išsipildymą. Per O. L. Huxley ir G. Orwell kūrinius, per žmogaus teisių ir Lietuvos politinio gyvenimo stebėjimą jis artėdavo prie esmingo atpažinimo. Šiandien, keliems metams praslinkus po mąstytojo mirties, norisi priminti, kad panoptikumas buvo tobulo kalėjimo projektas. O koks vaizdinys šiandienės idėjų dykynės atmosferoje turi didžiausias galimybes įsigalėti?
