Ko gero būtų sudėtinga rasti bent vieną „Facebook“ vartotoją, kuris per visą savo buvimą šiame socialiniame tinkle būtų nė karto nepildęs apklausos. Vieni bandė sužinoti, kokie jie būtų „Sostų karų“ personažai. Kiti domėjosi, kokiame mieste jie išties turėtų gyventi. Treti bandė patikrinti, ar iš keleto klausimų dirbtinis intelektas pajėgs nuspėti jų profesiją. Ypač pradžioje, kai viskas atrodo nauja ir verta išbandyti, šis paprastas laiko praleidimo būdas išlieka populiariu.
Nemažai „Facebook“ vartotojų dalyvavo „10 metų iššūkyje“, kur buvo paraginti pasidalinti savo nuotraukomis šiandien ir prieš dešimtmetį. Neseniai nuvilnijo antroji „FaceApp“ programėlės gana neblogai sugeneruotų „kaip aš atrodysiu senatvėje?“ nuotraukų banga.
Už socialinių tinklų ribų taip pat susiduriame su šiuo reiškiniu. Kiekvienas interneto naudotojas besiregistruodamas yra ne tik žymėjęs varnelę prie „Aš nesu robotas“ užrašo, bet ir buvo priverstas paspausti ant paveiksliukų, kuriuose matomas šviesoforas, katė ar virdulys.
Dažnam visa tai atrodo pramoginis turinys ar interneto kasdienybė. Dalis, vis tik sakyčiau maža, išties ir yra tai. Tačiau didžioji dauguma tokio turinio paleidžiama siekiant labai apibrėžtų tikslų. Klausimynai skirti ištraukti asmeninę informaciją, kuri vėliau gali būti naudojama įvairiausios produkcijos kūrimo, tobulinimo ar pardavimo tikslais. Mūsų veiksmai su nuotraukomis padeda tobulinti dirbtinį intelektą.
Turbūt labiausiai akis apie už to slypinčius pavojus atvėręs atvejis yra „Cambridge Analytica“ skandalas. Ši kompanija pasinaudojo galimybe „nusiurbti“ asmeninius duomenis iš „Facebook“ ir vėliau neteisėtai juos naudojo politinėje kampanijoje ne tik analizuoti rinkėjus, bet ir siųsti jiems pritaikytas rinkimines žinutes.
Po šio skandalo „Facebook“ buvo priverstas imtis priemonių išspręsti vartotojų duomenų apsaugos problemą. Nors praėjo jau treji metai, kol kas labai aiškių atsakymų apie galimą vadinamojo „duomenų nusiurbimo“ mastą nėra daug. Visgi praėjusią savaitę „Facebook“ išplatino pranešimą, kad buvo suspenduotos dešimtys tūkstančių sistemoje veikiančių programėlių, siejamų su 400-ais jas vysčiusių įmonių. Detalesnės informacijos nebuvo pateikta, tik lakoniškai pasakyta, jog kitų nei jau viešai žinomi neteisėto vartotojų duomenų naudojimo atvejai susijusių su šiuo veiksmu nėra. Tačiau pats išjungtų programėlių skaičius leidžia suabejoti, ar tolimesnė analizė nepakeis tokio vertinimo.
Šioms problemoms spręsti reikalingas bendras valstybių ir didžiųjų interneto technologijų kompanijų veiksmas, visų pirma prasidedantis griežtesniu reguliavimu. Apie tai kalbama daug, tačiau diskusija vis dar aštri ir mažai vaisinga. Rasti balansą tarp interneto ir saviraiškos laisvės, konkurencingumo ir inovacijų išsaugojimo, privačių duomenų apsaugos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo nėra lengva.
Diskusijoms besitęsiant veikėjai, naudojantys naująsias technologijas žalingoms veikloms, nesnaudžia. Todėl svarbi tampa kiekvieno interneto vartotojo atsakomybė. Duomenų apsaugą fizinėje erdvėje suvokiame gerai, juk, pavyzdžiui, asmens tapatybės dokumento bet kam neduodame paturėti.
Tad tuos pačius principus turėtume perkelti ir į kibernetinę erdvę. Prieš pradedant pildyti dar vieną „Kurios veislės šuo labiausiai tinka mano asmenybei?“ klausimyną derėtų gerai pagalvoti, ar esame susipažinę su asmens duomenų panaudojimo politika ir ar su ja sutinkame. Neteisėto duomenų panaudojimo rizika išlieka net ir tada, tad prieš žengiant tolimesnį žingsnį visada verta savęs paklausti dar vieno kontrolinio klausimo – ar man tikrai to reikia? Asmens duomenų apsauga ir grėsmių kibernetinėje erdvėje suvaldymas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų sąmoningo elgesio internete.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
