Nuomonės

2019.09.29 15:26

Tūkstančių dėmesį pritraukęs Vilniaus geto teatras: „ar galima daryti teatrą kapuose?“

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija2019.09.29 15:26

Vilniaus geto teatras pirmąjį spektaklį parodė 1942 m. sausio mėn. 18 d. Kam kilo mintis įkurti geto teatrą, nėra visiškai aišku. Vieni teigia, kad tai buvo jame gyvenusių aktorių, kiti – kad tai buvus geto policijos ir jos vadovo Jokūbo Genso idėja (1903–1943). Bet kuriuo atveju, idėja buvo kontroversiška.

Teatro veiklos pradžioje nemažai geto gyventojų negalėjo suprasti, kaip tokioje baisioje kasdienybėje, po tokių kelis mėnesius trukusių žudynių, kuomet buvo sunaikinta pusė geto gyventojų, galima eiti į teatrą?

Buvo platinami atsišaukimai su klausimu „Ar galima daryti teatrą kapuose?“. Geto bibliotekos vadovas Hermanas Krukas (1897–1944) dieną prieš renginį savo dienoraštyje rašė: „Kiekviename gete galima rengti pramogas ir menas yra puikus dalykas. Bet čia, siaubingomis Vilniaus geto sąlygomis, Panerių žudynių šešėlyje (...) toks renginys yra tikra gėda“.

Vis dėlto, teatras veikė ir buvo labai populiarus. Per metus buvo parodyti 111 įvairių žanrų spektaklių, parduota beveik 35 tūkst. bilietų. Už juos surinkti pinigai buvo skiriami bendriems geto reikalams ir gyvenantiems sunkiausiai paremti.

Teatre buvo rodomi ne tik spektakliai. Čia vyko ir koncertai, šventės, minėjimai, buvo surengta gausybė viešų paskaitų. Teatre taip pat įvyko pirmoji dailininko Samuelio Bako (g. 1933) paroda. Dabar visame pasaulyje žinomam menininkui tuomet buvo devyneri.

Geto teatro žvaigžde buvo Liuba Levicka (1909–1943). Išskirtinį vokalą turėjusi atlikėja tarpukariu buvo išvykusi studijuoti dainavimo į Vieną, kur buvo apdovanota pirmąja premija tarptautiniame konkurse. Grįžusi į Vilnių ji koncertuodavo filharmonijoje, o jos repertuare buvo ne tik klasikinės muzikos kūriniai, bet ir dainos hebrajų ir jidiš kalbomis. Geto teatras buvo sunkiai įsivaizduojamas be jos. Už pupelių maišelio „kontrabandą“ į getą, Levicka buvo pasiųsta į Lukiškių kalėjimą, ten mėnesį kankinta ir nušauta Paneriuose 1943 m. sausį.

Geto teatro vadovu buvo Izraelis Segalis, tačiau didelę įtaką teatro veikloje turėjo poetas Abraomas Suckeveris (1913–2010), kuris ne retai kūrė repertuarą, buvo literatūrinės dalies vadovu.

„Jokiu būdu tik negalvokit ir nepavaizduokit, kad čia (....) daug juokdavosi ir daug buvo „šposų“ ir t. t. Čia buvo išpjautos valandėlės iš to baisaus gyvenimo. Pavyzdžiui, 20 žmonių guli ant grindų kambary... Labai sunku išskalbti patalynę... visi badauja, visada amžinai visi badauja... ir tuo pačiu metu norisi pašokt. Norisi, norisi truputį pasijuokt, norisi užsimiršt... užmiršti, kad aplink sienos, vartai...“, – taip 2009 m., prisimindama Vilniaus geto teatrą, kalbėjo Rachilė Margolis (1921–2015), buvusi geto gyventoja.

Dešimtys tūkstančių parduotų bilietų ir nuolat sausakimša salė nekelia abejonių, kad teatras buvo labai populiarus, nepaisant baisios kasdienybės, o gal būtent dėl jos? Ar tai buvo tik noras pasijuokti, užsimiršti, ar būdas išlaikyti normalumą siaubo akivaizdoje, o gal net tam tikra pasipriešinimo forma?

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania.