Nuomonės

2019.09.13 18:55

Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Prezidento planas: dalyba be kūrybos, bet vienas geras dalykas tikrai yra

Ramunė Sotvarė-Šemetienė , apžvalgininkė2019.09.13 18:55

Prezidentas Gitanas Nausėda pasiuntė finansų ministrą Vilių Šapoką mokytis. Dar daugiau politikų, verslininkų ir ekspertų švelniai pasiūlė tą patį padaryti prezidentui. Tokiu viešu pasistumdymu pasibaigė pirmasis naujojo prezidento bandymas tiesti kelią į taip vadinamą gerovės valstybę.

Ar tai reiškia, kad siūlomas pakeitimų paketas yra blogas? Nelygu, iš kurios pusės ir kokiomis akimis į jį pažiūrėsi.

Pensininkų, neįgaliųjų ir kitų socialiai jautrių sluoksnių padėtis Lietuvoje iš tiesų yra apgailėtina. Dar daugiau, ji – gėdinga. Kaip dar galima pasakyti, jeigu keturiasdešimt metų be didesnio atokvėpio dirbęs pilietis gauna tris šimtus eurų ar mažiau?

Skurdas ir didėjanti pajamų nelygybė yra akivaizdūs ir daugybę kartų išnarplioti visais aspektais.

Žiūrint ir vertinant šiuo kampu, pasiūlymai yra standartiniai. Iš vienų paimsim, kitiems paduosime. Bet būtent tai ir erzina. Ne pats turinys, o fantazijos nebuvimas. Rutina.

Kiekvieną kartą po kokių nors rinkimų vis tas pats – mokesčių tarifai. Vieni tempia už rankovės, kiti – už kišenės. Sakytum, be tų mokesčių tarifų ir lengvatų nieko daugiau nėra.

O kas nustatė, kad būtent toks būdas, kokį siūlo prezidentūros komanda, yra geriausias takas į visuotinę gerovę, kas tai bebūtų?

Jeigu sutinkame, kad indėlis bendrosioms mūsų reikmėms yra neteisingas, kad tie, kuriems sekasi prasčiau, santykinai atiduoda daug daugiau, tai gal reikia esminių sisteminių pokyčių, o ne tarifų skaičių kaitaliojimo?

Gal jau reikia pradėti vertinti ne vieno žmogaus pajamas ir jų gavimo būdą. Juk kiekvieno situacija kitokia. Nėra lygybės ženklo tarp tiek pat pajamų turinčio viengungio ir šeimos su mažamečiais išlaikytojo. Gal teisingiau skaičiuoti visos šeimos visas metų pajamas, iš visų šaltinių ir nesvarbu, kokiais būdais uždirbamų. Dalinti jas iš šeimos narių skaičiaus ir tik tada spręsti dėl indėlio bendrosioms visų mūsų reikmėms.

Pagal tokį modelį, nereikėtų sukti galvos apie pajamų šaltinius, o daugiau atsakomybės ar rūpesčių turinčios šeimos automatiškai pagerintų savo padėtį. Visiems tai nepadėtų, bet nereikėtų kas kartą gnaibyti tai nuo dividendų, tai nuo individualios veiklos.

Gal reikėtų suvienodinti visus vargo rodiklius – skurdo ribą, minimalią algą, pensiją ir neapmokestinamąjį minimumą. Ir keičiantis situacijai keisti tik šį vieną skaičių, paliekant visus kitus tarifus pasiilsėti.

Iš prezidento komandos norėtųsi konceptualių idėjų, kurios užsuktų diskusiją dėl tinkamiausio, bet aiškaus modelio. Norėtųsi pagaliau matyti susitarimą ar bent viziją, o ne viršninką, kuris gali pasiųsti mokytis ar nubausti kiekvieną, kuris išdrįso abejoti.

Ir svarbiausia – ar tikrai kelias į gerovės valstybę yra klotas didesniu padalijimu? Jeigu tuo tikite, tai turite žinoti, kad šimto perdalytų milijonų neužteks. Reikės dar ir dar. Silpnieji turės vos po porą eurų daugiau, jų gyvenime niekas nesikeis, o triukšmo bus daug. Ar čia tikrai tai, ko reikia?

Kaip bebūtų, vienas geras dalykas yra. Prezidento planas vėl atkreipė dėmesį į pajamų nelygybę, socialinę atskirtį, senyvų žmonių materialinę padėtį. Ir sukėlė dar vieną diskusijų bangą. Protingas ginčas – geriausias kelias į geriausią sprendimą.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.