Nuomonės

2019.09.22 13:26

Ukmergės didžioji sinagoga ir Mošė Leibas Lilienbliumas: rašytojas, metęs iššūkį įsitvirtinusioms tradicijoms

Žydų kultūros paveldo kelio asociacija2019.09.22 13:26

Pirmoji sinagoga Ukmergėje minima 1685 m., tačiau nežinoma kur ji stovėjusi. Kada tiksliai pastatyta ši, Didžioji sinagoga, taip pat nėra žinoma, tačiau tikrai ne vėliau nei XVIII a. antrojoje pusėje.

1877 m. vasarą Ukmergę nusiaubė du gaisrai, kurių metu sudegė apie 500 pastatų. Sinagoga taip pat nukentėjo, tačiau daugiausiai jos vidus ir jau tais pačiais metais buvo pradėta atstatinėti pagal architekto Zelislavo Polonskio (...) projektą.

1925 m. darytoje nuotraukoje matomas neobarokinis sinagogos fasadas nesikeitė nuo XIX a. vidurio. Po Holokausto sinagoga buvo rekonstruota. 1953 m. nugriautas priestatas, sunaikinti papuošimai, ženkliai pertvarkytas vidus – ir įkurta sporto mokykla.

Šiuo metu buvusioje sinagogoje taip pat yra veikianti sporto salė. Sovietmečiu vaikai sakydavo, kad eina „į šūlę“ sportuoti, tik mažai kas susimąstydavo, kodėl vietinių gyventojų žodyne ši sporto salė būtent taip buvo ir tebėra vadinama.

Ant sinagogos sienos pritvirtinta atminimo lenta Ukmergėje gyvenusiam garsiam žydų Apšvietos – haskalos – ir sionizmo veikėjui, rašytojui Mošei Leibai Lilienbliumui (1843–1910). Kėdainiuose gimęs M. L. Lilienbliumas į Ukmergę atvyko sulaukęs trylikos metų, kuomet tėvas jį „apvesdino“ su vienuolikamete žydaite iš Ukmergės.

M. L. Lilienbliumas galiausiai tapo vienu svarbiausių žydų rašytojų, labai įtakingu politiniu žydų mąstytoju ir veikėju Rusijos imperijoje. Kaip haskalos propaguotojas, savo tekstuose jis metė iššūkį įsitvirtinusioms tradicijoms.

Odesoje hebrajų kalba leistame laikraštyje „HaMelitz“ (המליץ, liet. advokatas, užtarėjas) 1868–1869 m. M. L. Lilienbliumas publikavo straipsnius, kuriais siūlė religines reformas, kvietė priderinti judaizmo praktikas moderniems laikams.

Pavyzdžiui, „HaMelitz“ straipsniuose M. L. Lilienbliumas pasiūlė bent jau trumpam atsisakyti kai kurių religinės teisės reikalavimų žydų maistui – leisti valgyti ankštinius augalus pesacho metu – kad būtų lengviau išgyventi tuomet kilusią bado bangą.

Šios idėjos greitai susilaukė neigiamo atsako. Laiške vienam garsiausių žydų poetų Judai Leibai Gordonui (1830–1892), M. L. Lilienbliumas skundėsi savo situacija Ukmergėje po publikacijų: „Šešias savaites mano vardas buvo linksniuojamas visų miestelio gyventojų (…) Eidamas gatvėmis, girdėjau moteris mane balsu prakeikiančias (…) Šešias savaites mane smerkiantys plakatai kabėjo ant visų sinagogų durų, stulpų ir viešų tualetų. Šavuot (שבועות‎, liet. savaitės) šventės metu rabinas ragino gausiai susirinkusius mane boikotuoti ir taip išvyti iš miesto. Valstybinis rabinas man kitą dieną pranešė, kad buvo nuspręsta apskųsti mane Vilniaus generalgubernatoriui jei aš nepriimsiu 50 rublių ir neišvyksiu iš miesto. Jis net ragino mane tai padaryti.“

1869 m. vasarą M. L. Lilienbliumas paliko Ukmergę ir išvyko gyventi į Odesą. Ten jis toliau kvietė reformuoti religiją, rasti kompromisą tarp religinių priesakų, teisės ir moderniųjų laikų, kreipė didelį dėmesį į socialines ir ekonomines laikmečio aplinkybes. Tačiau netruko galutinai nusivilti savo galimybėmis kažką pakeisti, nors pačių idėjų neatsisakė.

Po 1881–1882 m. Rusijos imperijoje siautusių antižydiškų pogromų, M. L. Lilienbliumas daugiau jėgų paskyrė žydų nacionaliniam judėjimui – sionizmui. Jis nebematė galimybių žydams integruotis į imperijos visuomenę, taikiai sugyventi su aplinkiniais nežydais. Kaip išeitį M. L. Lilienbliumas siūlė visuomenę, kurioje žydai sudarytų daugumą jos narių. Tikėdamas haskalos idėja, kad žemdirbystė gali išspręsti žydų socialines ir ekonomines negandas ir pakelti moralinį būvį, M. L. Lilienbliumas įvairiais būdais rėmė žydų žemdirbystės sklaidą Palestinoje.

M. L. Lilienbliumo gyvenimas ir idėjų kaita yra dažnai vertinami kaip atspindys proceso, tuo laikmečiu palietusio platesnę žydų visuomenę. Dalis žydų maištaudami atsisakė tradicinės, religinės, bendruomeninės tapatybės ir mėgino puoselėti Europietišką kultūrą, o vėliau, nusivylę ir pastarąja, sukūrė naują, moderniu nacionalizmu paremtą tapatybę, kuri talpino savyje ir senąjį žydišką pasaulį ir modernias vertybes.

Tekstai publikuojami bendradarbiaujant su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu ir Žydų kultūros paveldo kelio asociacija. Jie skirti paminėti 2020-uosius metus, kurie Lietuvos Respublikos Seimo yra paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Daugiau istorijų apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir paveldą galima rasti programėlėje Discover Jewish Lithuania