Nuomonės

2019.09.17 09:40

Šarūnas Liekis. Atminimo lentelę nuėmus: Lietuvos istorinės atminties keliai ir klystkeliai

Šarūnas Liekis, VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas, Politologijos katedros profesorius2019.09.17 09:40

Valstybės istoriniai naratyvai padeda stiprinti  tapatybę ir leidžia piliečiams suvokti tarptautinę sistemą įvairiais politikos aspektais: ekonomikoje, karo metu, klimato kaitoje ir pan.

Rusijos Federacija aktyviai panaudoja savo istorinį naratyvą propagandos karuose. Ji aktyviai panaudoja datas, susijusias su Antruoju pasauliniu karu. Į bandomų diskredituoti temų tarpą patenka ir Sovietų politika 1939–1940 m. Baltijos šalyse, taip pat įvairiausi pasipriešinimo sovietams aspektai – tikros ir tariamos sąsajos tarp pasipriešinimo judėjimų ir antisemitizmo bei Holokausto; lenkų kariškių žudynės Katynėje ir kt. temos.

Rusijos propagandiniai ir pseudoistoriniai išpuoliai siekia suskaldyti Rytų Europos šalių solidarumą bei supriešinti per istorinių naratyvų prizmę „rytiečius“ su „vakariečiais“ Europos Sąjungoje.

Be aiškaus manipuliacinio tikslo, Rusija laikosi profesionaliai sukonstruoto sisteminio naratyvo, kuris apima praeitį, dabartį ir ateitį. Šis naratyvas atspindi fundamentaliai skirtingą pasaulio tvarkos viziją, neigiančią tarptautinės teisės viršenybę, iškeliančią aukščiau visko šalies nacionalinius ir geopolitinius interesus.

Nuo 2007 m. Rusija vykdo propagandinį karą su ES, kuriame Lietuva vaidina svarbų vaidmenį.

Šiais metais Lietuvos visuomenė gyvai svarstė įvykius, susijusius su Jono Noreikos lentos nuėmimu ir Kazio Škirpos gatvės pavadinimo pakeitimu Vilniuje. Jie tapo tinkama proga iš naujo pažvelgti į Lietuvos atminties politiką ir lietuviškų pasakojimų konfliktą su Rusijos tarptautinių santykių ir istoriniu revizionizmu.

Rusijos atminties politikos karas tarptautiniu mastu prasidėjo Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims ėmus aktyviau reikalauti kompensacijos už sovietinę aneksiją ir okupaciją. Baltijos šalių noras gauti kompensaciją, Rusijos valstybės vadovų nuomone, buvo palaikytas Prahos deklaracijos, kurią Europos politikai pasirašė 2008 m., autorių.

Ši deklaracija kvietė siekti bendro supratimo Europoje, kur nacių ir sovietų totalitariniai režimai... turėtų būti laikomi pagrindinėmis 20 a. nelaimėmis.

Rusijos atminties politikos karas tarptautiniu mastu prasidėjo Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims ėmus aktyviau reikalauti kompensacijos už sovietinę aneksiją ir okupaciją.

Šios deklaracijos principai buvo palaikyti Europos parlamente ir ESBO. ESBO rezoliucijoje, skirtingai nei bando teigti Rusijos propagandistai, nieko nekalbama apie atsakomybę už karo pradžią. Pastatomi greta sovietinis ir nacistinis totalitariniai režimai. Abu režimai yra kaltinami genocidu, žmogaus teisių pažeidimu, kariniais nusikaltimais. Be kita ko, kalbama apie Holokausto unikalumą ir apie sunkumus pereinant iš komunistinės diktatūros prie demokratinės santvarkos. Taip pat buvo smerkiama ksenofobija ir agresyvus nacionalizmas. ESBO taip pat kritikavo bet kokį totalitarizmo grąžinimą.

Po dokumentų priėmimo Rusijos valstybės atstovai ėmė teigti, kad Baltijos šalys tariamai siekia sulyginti savo vertinimuose sovietinius nusikaltimus ir Holokaustą, kaip unikalų istorijoje reiškinį. Imta teigti, kad tuo būdu Baltijos ir kitos Rytų Europos valstybės vykdo svetimą Vakarams vertybinę politiką. Naratyvų kovą paaštrino ir riaušės, lydėjusios Bronzinio kareivio perlaidojimą 2007 m. balandžio mėn.

„Revizuoti Antrojo pasaulinio karo išdavas, Sovietų Sąjungos ir Raudonosios armijos indėlį neleistina dėl geopolitinių priežasčių. Jeigu atidarysime šią dėžę, gali iškilti realių valstybinės tvarkos problemų“, – sakė Dmitrijus Medvedevas per susitikimą su Rusijos kreiserio „Variag“ jūreiviais. Kaip pabrėžė tuometinis Rusijos prezidentas, „jeigu duosime galimybę perdaryti istoriją, duosime realią valdžią šiems falsifikatoriams, kurie mėgina perrašyti istoriją.“ „Galime prieiti prie bet ko: prie kažkokių reikalavimų pateikimo, kompensacijų ir taip toliau“, – sakė jis dar 2009 m. lapkričio 16 d. pranešime spaudai.

Vertindami Lietuvos nuostatas dėl komunizmo nusikaltimų įvertinimo, Rusijos Federacijos apologetai mano, kad siekiama istoriškai sulyginti komunizmą ir nacizmą – padėti lygybės ženklą tarp Trečiojo reicho ir Sovietų Sąjungos. Taip norima atimti iš Sovietų Sąjungos nacizmo nugalėtojo statusą. Rusijos valdžios nuomone, nekovoti su tokiais išvedžiojimais – tai tas pats, kas apspjaudyti Pergalės vėliavą ir tyčiotis iš broliškų karių kapų.

Tarptautinė komisija nacių ir sovietų nusikaltimams įvertinti Lietuvoje (įkurta 1998 m.) ir jos atskiri nariai bei sekretoriatas tapo aršių Rusijos propagandos išpuolių taikiniu jau nuo 2007 m .

Kampanijoje prieš Komisiją aktyviai dalyvavo ir Efraimo Zurofo suburta grupė, aktyviai besireiškianti ir Lietuvoje. Zurofas lankėsi Rusijos Dūmos Užsienio reikalų komitete, neslepia ryšių su aukštais Rusijos pareigūnais ir buvo bei yra Rusijos propagandinio karo farvateryje. Rusijos poziciją jis laikė ir, atrodo, toliau laiko ginančia istorinį teisingumą.

Dar 2008 m. jis teigė, kad Baltijos šalys savo kalbomis apie Molotovo–Ribentropo paktą ir komunizmo nusikaltimus nori nukreipti dėmesį nuo savo nusikaltimų. Kitaip tariant, Lietuvos visuomenė yra apsėsta Holokausto kaltės. Jo nuomone, Baltijos šalių politikų tikslas – kalbomis apie sovietinį genocidą išvengti atsakomybės už žydų žudymą nacių okupacijos laikotarpiu. Taip jis lyg teisino patį Molotovo–Ribentropo paktą ir bandė jį įtraukti į draudžiamų aptarinėti viešai temų sąrašą.

Iš esmės, pagal Rusijos propagandistų dėstomą schemą, Molotovo–Ribentropo paktas 1939 m. neleido D. Britanijai išprovokuoti Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karo 1939 m. ir sudarė sąlygas atgauti prarastas po 1917 m. revoliucijos teritorijas, t. y. ir Lietuvą, o tai savo ruožtu leido sužlugdyti Hitlerio blitzkriegą. Taip Molotovo–Ribentropo paktas padėjo Sovietų Sąjungai laimėti Antrajame pasauliniame kare ir užgrobti Baltijos šalis.

Po 2011–2012 m., tęsiantis Rusijos puolimui, Lietuvos istorinės atminties politikos situacija ženkliai pablogėjo. Šis baras buvo apleistas, o sisteminis demokratinei valstybei būdingas naratyvas, apimantis ne tik praeitį, bet ir dabartį bei ateitį, nebuvo puoselėtas.

Kurtas Lewinas, vienas iš JAV psichologijos pradininkų, kritikuodamas užsiciklinimą prie praeities problemų, teigė, kad praeitis neveikia dabarties, kol praeities vaizdai nėra įtraukiami į kasdienės politikos lauką. Vietoje kovos su Rusija sisteminio naratyvo ir savo sisteminio demokratinio naratyvo supriešinimo valstybės atminties politika ėmė išimtinai iššaukinėti „pralaimėjusios rezistencijos dvasias“, taip stiprindama piliečių kompleksus dėl nesipriešinusios valstybės 1940 m.

Dėl tokios politikos daug kas Lietuvoje įtikėjo, kad vienintelė apsigynimo nuo Putino Blogio Imperijos galimybė – partizanavimas Punios ar kitoje dabar jau ir iškertamoje girioje. Kitaip šioje valstybėje negali būti, valstybė su visais resursais ir naryste tarptautinėje organizacijoje neapsigins.

Net jeigu atmestume Lietuvoje įvykius aiškinančias sąmokslo teorijas, už visko matančias Maskvos rankas ir aptariančias paminklų karų priežastis, politikams lengvai yra suprantamas atminimo lentų kabinimas ar ikonoklazmas, t. y. atvaizdų naikinimas. Jiems labiau rūpi elektorato mobilizavimas nei santarvės tarp bendrapiliečių suradimas, šalies reputacijos klausimai ar ilgalaikiai istorinės atminties projektai.

Lietuvoje politikai ir valstybės institucijos tradiciškai nematė ir nemato ekspertų – istorikų – vaidmens kaip ir bendrai politikos analizės ir ekspertizės būtinybės. Įvykiuose su J. Noreikos lenta Tarptautine komisija nacių ir sovietų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti imta remtis ar kritikuoti tiktai post factum, kai lenta buvo nukabinta. Dėl Škirpos gatvės pavadinimo keitimo, nekilus didesnio triukšmo, neprireikė nei šios, nei kokios kitos komisijos.

Jiems labiau rūpi elektorato mobilizavimas nei santarvės tarp bendrapiliečių suradimas, šalies reputacijos klausimai ar ilgalaikiai istorinės atminties projektai.

Lietuvos politinis elitas ir valstybės institucijos dažnai vengia kritiškai analizuoti, kas vyksta; krizių valdymo gebėjimai yra nepakankami, o kilus skandalams vengiama atsakomybės. Todėl Komisija ne kartą atsidūrė vienui viena prieš visą Rusijos propagandinę mašiną, nesulaukdama jokios pagalbos iš valstybės. Ir pavyzdžių ne vienas ir ne du.

Specialistams yra žinoma, kad naratyvų karų niekas niekada nelaimėjo – nei stiprieji, nei silpnieji tų karų dalyviai. Tačiau juose reikia būtinai dalyvauti, puoselėjant savo vakarietišką demokratinę tapatybę bei tapatybės istorinius naratyvus. Jie stiprina mus dabar, o ne mūsų praeitį, kurios nepakeisi.

Dažnai strateginėje komunikacijoje nesuprantama vieno svarbaus dalyko. Istorinės atminties politikos spiritizmo seansas, pervertinant ar nuvertinant rezistenciją, kabinant ar nuimant lenteles, griaunant ar statant paminklus, pasirodys tik mūsų eilinė iliuzija.

Lietuvos politinis elitas ir valstybės institucijos dažnai vengia kritiškai analizuoti, kas vyksta; krizių valdymo gebėjimai yra nepakankami, o kilus skandalams vengiama atsakomybės.

Praeities nepakeisi. Konfliktai vyko ir pasibaigė taip, kaip pasibaigė. Viskas liko, kaip buvo. Ir jeigu Jums palengvėjo, tai tik iliuzijų sąskaita. Iliuzijos lyg kartoninės dekoracijos – jos griūna nuo mažiausio vėjelio.

Tikėtina, kad eiliniame spiritizmo seanse pasiektas palengvėjimas greitai bus pakeistas nauju poreikiu „išsiaiškinti“ ir „įrodyti“. Vienintelė galimybė pakeisti požiūrį į praeitį – pasikeisti dabartyje. Reikia mylėti Tėvynę, reikia tapti stipria ir savimi pasitikinčia valstybe ir pilietine visuomene, apie kurios stiprumą ar drąsą nereikės niekam nieko įrodinėti. Reikia skatinti, kurti ir puoselėti viską, kas daro mus stipresnius, laisvesnius, savarankiškesnius, autoritetingesnius. Ir praeityje, ir dabar pasirinkti yra iš ko.