Nuomonės

2019.09.07 09:00

Mykolas Drunga. Honkongo pavyzdys visai Kinijai

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2019.09.07 09:00

„Kinija naudoja masinę imigraciją kaip ginklą prieš Honkongą“ – tokiu pavadinimu angliškai rašančios italės žurnalistės Alessandros Bocchi straipsnį paskelbė portalas „American Conservative“. Autorė domisi užsienio politikos klausimais Šiaurės Afrikoje, Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Honkongo saloje bei žemyninėje Kinijoje.

Žurnalistės žodžiais, „protestuotojai Honkonge teigia, jog Pekinas bando salai primesti „nacionalinę tapatybę“ užtvindydamas Honkongą komunistų partijai lojaliais atėjūnais iš Kinijos žemyno.

Kinija įvedė imigracijos schemą, pagal kurią iki 150 Kinijos žemyno gyventojų gali kasdien persikelti į Honkongą, vietos pareigūnams šiuo atžvilgiu neturint jokių įgaliojimų tuos atvykėlius patikrinti, atmesti ar patvirtinti.

Pasak protestuotojų, šią imigracijos programą administruoja Kinijos komunistų partija tam, kad susilpnintų Honkongo gyventojų nacionalizmą ir saloje stiprintų propekinietiškas nuotaikas.

Ir išties daugelis naujųjų imigrantų iš žemyno linkę remti Pekiną, tuo tarpu Honkonge gimusieji palaiko jau beveik penkis mėnesius trunkančius protestus prieš vyriausybę“.

Tokią išvadą daro žurnalistė Alessandra Bocchi, kalbinusi daugelį žmonių, kurie „prašė saugumo sumetimais neatskleisti jų vardų pavardžių.

Beveik pusantro milijono imigrantų iš Kinijos persikėlė į Honkongą nuo 1997 metų ir dabar sudaro apie 20 procentų jo gyventojų. „Darosi labai sunku, – sakė vienas protestuotojas, – didelis imigrantų skaičius išsekina mūsų viešuosius resursus – nuo sveikatos apsaugos iki apgyvendinimo ir švietimo“.

„Tūkstančiai besilaukiančių moterų iš žemyninės Kinijos persikėlė į Honkongą, nes jų vaikams čia leidžiama tapti nuolatiniais gyventojais su teise į aprūpinimą būstu, nemokamą gydymą ir švietimą.

Nors 2012 m. priimtas įstatymas riboti Kinijos moterų be ryšių su Honkongu teisę gimdymui atvykti į salą, dienraštis „South China Morning Post“ pranešė, kad Jaspero Tsango vadovaujamas tyrimų institutas pasiūlė šį įstatymą atšaukti ir leisti iki 25 tūkstančių kinių emigruoti ir gimdyti Honkonge.

Šio miesto milžiniška ir efektyvi gerovės sistema, sujungta su klestinčia laisvąja rinka, yra britų valdžios, pasibaigusios 1997 m., palikimas. Tais metais Didžioji Britanija, buvusi jos kolonija Honkongas ir Kinijos Liaudies Respublika pasirašė trišalę sutartį, suteikusią Honkongui teisinę nepriklausomybę pagal principą „viena šalis, dvi sistemos“.

Dabar Honkongo sveikatos apsaugos sistema laikoma geriausia pasaulyje, bent jau pagal 2018 m. rugsėjį paskelbtą Bloombergo sveikatos apsaugos efektyvumo indeksą.

Vis dėlto kritiški vietos gyventojai nurodo, kad medicinos išteklių nutekėjimas imigrantų iš žemyninės Kinijos naudai suelia problemų pažeidžiamiems honkongiečiams, pvz., pensininkams, kurie dėl to gauna mažiau gydymo paslaugų.

Sunkia problema tapo ir būsto kainų augimas Honkonge, iš dalies dėl to, kad Kinijos žemyno elito žmonės pasiglemžia aukščiausiosios kokybės nekilnojamąjį turtą.

Daugeliui honkongiečių nerimą kelia ir tai, kad masinė imigracija iš Kinijos gresia regiono unikaliai kultūrai. „Masinė imigracija yra sąmoninga Kinijos vyriausybės politika, kuria vykdomas kultūrinis genocidas prieš Honkongą“, – skundėsi vienas protestuotojas.

2017 m. Pekinas reikalavo, jog Kinijos istorija būtų privalomai dėstoma visiems vaikams nuo 12 iki 14 metų amžiaus. Vienas Honkongo kritikas tada tai pavadino politika, kuri „istorijos dėstymą traktuoja kaip ideologinį ginklą prieš Kinijai nepalankias nuotaikas už Honkongo nepriklausomybę“.

„Išskaičiavimas čia ne pedagoginis, o akivaizdžiai politinis, tai yra įvesti aklai patrotinį ir trumfalistinį požiūrį į Kinijos tapatybę“, – 2017 spalį rašė sociologas Henry Kwokas nepriklausomoje Kinijos spaudoje.

Vienas iš retų tokios pavyzdžių yra pelno nesiekianti, anglų kalbą vartojanti, žurnalistų vedama ir skaitytojų išlaikoma žinių svetainė „Hong Kong Free Press“ (lietuviškai „Honkongo laisvoji spauda“), siekianti suburti kritiškus balsus vietiniais ir nacionaliniais klausimais.

„Mūsų misija yra būti pats labiausiai nepriklausomas ir patikimiausias žinių anglų kalba šaltinis Didžiojoje Kinijoje. Mes siekiame sustiprinti bebalsių, o ne galingųjų balsus. Ir mūsų svetainė veiks kaip monitorius, jeigu Honkongo pagrindinėms vertybėms ir laisvėms ikils pavojus. „Honkongo laisvosios spaudos“ komanda visu šimtu procentų įsipareigojusi pranešti faktus – be baimės, ne dėl kieno nors malonės ir be kieno nors kišimosi“.

Honkongiečiai, – toliau aiškina žurnalistė Alessandra Bocchi, – kalba Guangdžou arba Kantono dialektu, o žemyninės Kinijos gyventojai daugiausia kalba mandarinų tarme.

Be to, nors oficialūs dokumentai ir ženklai skersi išilgai regiono dar turi vertimus į anglų kalbą, tąja kalba kalbančiųjų žmonių skaičius sumažėjo daugiau nei perpus.

Anglų kalbos vartojimas – dar vienas bruožas, skiriantis protestuojančiuosius prieš valdžią nuo priešinga prasme už Pekiną protestuojančiųjų. Pirmieji kartais skanduoja angliškai „Už Honkongą“ arba „Laisvasis Honkongas“.

Honkongo universitetas, pirmasis Rytų Azijoje britų įsteigtas universitetas, stipriai palaiko protestuotojus. Paminklas Tiananmenio aikštei, kur už demokratiją Kinijos žemyne mitinguojančius studentus 1989 m. žiauriai sudorojo valdžia, stovi pačiame studentų miestelio centre.

Vis dėlto daugelis imigrantų iš žemyninės Kinijos tvirtai integravosi į Honkongo visuomenę ir dėl to pritaria protestams prieš Kinijos valdžią. Vienas tokių sakė: „persikėliau į Honkongą, užtat tikrai balsuosiu prieš komunistus“.

Jis pridūrė: „jei ne, tai kam išvis emigruoti?“. Kaip paaiškino italų žurnalistė, „honkongiečius nuo imigrantų iš žemyninės Kinijos skiria ne etnocentrizmas arba skirtingas tautybės supratimas, bet imigracijos naudojimas tam, kad būtų pakertama Honkongo autonomija“.

Savo straipsnio pabaigoje ji cituoja vieną plaketę, kurioje išgraviruota: „Būdinga Honkongo aplinka, nei kiniška, nei vakarietiška, bet abiejų mišinys, tai tarsi vandenynas, į kurį suplaukia šimtai upių“.