Nuomonės

2019.09.06 13:17

Marius Čepulis. Kaip marsiečiai miškus saugojo

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.09.06 13:17

Kai tik žemėje atsirado miškai, jiems niekaip nesisekė augti. Todėl marsiečių mokslininkai nutarė pagelbėti ir tuos miškus visaip puoselėjo, vykdė ugdomuosius irgi sanitarinius kirtimus, spardė bjaurybėms elniams užpakalius ir lazeriais šaudė kinivarpas. Ir miškai klestėjo.

Kai pirma beždžionė nukirtusi pirmą medį pasidaužė į krūtinę, marsiečiai suprato, kad jų šventą darbą bus kam tęsti. Jie parašė „Miškų priežiūros vadovą”, nunešė jį pirmiesiems hominidams ir liepė elgtis, kaip ten parašyta. Ir miškai toliau buvo globojami bei saugomi ir toliau klestėjo. O šventasis „Miškų priežiūros vadovas” iki šiol yra perduodamas iš rankų į rankas geriausiems miškininkams per specialią ceremoniją Miškų instituto požemiuose, o vėliau saugomas daug rimčiau nei kažkoks Nepriklausomybės aktas.

Jei visa tai būtų tiesa, aš visiškai pritarčiau aplinkos ministro šūkiui – be žmogaus miškai žus – bet gal ministras tikrai žino kažką daugiau (nu, ne kiekvienas turi leidimą eiti į miškotvarkos instituto požemius).

O dabar rimčiau. Pjautynės dėl miškų toliau tęsiasi. Nuo Punios šilo perėjo prie fundamentinių vertybių, ar reikia žmogui kištis į gamtinius procesus. Viena pusė, kuriems pati gamta yra fundamentali vertybė, sako, kad ne, nereikia kištis – miškai milijonus metų patys tvarkėsi (na, kažkiek marsiečiai padėjo) ir toliau tvarkysis, keičiantis klimatui – keičiasi medynai (eglynai turės trauktis šiauriau, nes jiems tiesiog bus per karšta ir jie bus mažiau atsparūs juos ryjantiems vabzdžiams). Dirbti miškuose, kaip buvo dirbama prieš niolika metų, su tuo pačiu supratimu seniai nebegalima ir net kvaila. Sodinti vientisus tų pačių eglynų plotus šiuo metu yra trumparegiška, kai jau seniai mokslininkai rekomenduoja plėsti mišrių miškų (atsparesnių klimatos kaitai) plotus.

Kiti gi, atstovaujantys rąstams arba pinigams (ir prie jų kažkodėl šliejasi Aplinkos ministerija su Seimo aplinkosaugos komitetu), rėkia, kad visokie apsiseilėję sengirių romantikai nieko nesupranta. Kad jei miško nesodinai ir nekirtai, tu negali suprasti, ko miškui reikia (miškas tik ir „svajoja“ būti kertamas ir sodinamas). Jie rėkia, kad tik žmogus gali pasirūpinti mišku, nes tik jis žino, kas miškui geriausia. Tik žmogus žino, koks turi būti skalsumas (čia sutinku, klausiau miško – nežinojo). Tik jis žino, kada ir kiek pjauti, ką sėti, kada gelbėti, kada žudyti. Ir svarbiausia, kad jis žino, jog stovintis miškas supūva. Ir dar, jie visiems kiša vieną vienintelę Dubravos apyrubę, kaip pavyzdį, kas bus su sengirėm, jei paliksim gamtai tvarkytis. Šiaip tai vienas kvailiausių pavyzdžių, rodantis visišką tos pusės nesigaudymą arba tiesiog norą manipuliuoti žmonių jausmais. Juolab, kad po keliasdešimties metų ten bus normalus miškas, jei vėl nagų niekas neprikiš. Norit rodyti pavyzdį – nuvažiuokit į Punios šilo rezervatą (ten miškas kirvio nematė pusšimtį metų). Norit rodyti pavyzdį – nuvažiuokit į Čepkelių apypelkės miškus. Norit pamatyt, kaip miškai patys atsitiesia po kinivarpų antpuolių, nuvažiuokit į Ažvinčių ar Plokštinės girias. Na, ir ta grupė viską matuoja kietmetriais bei prarastais eurais.

Aš save priskirčiau kažkur arčiau vidurio labiau prie snarglėtų sengirių romantikų ir su savo nepatyrusia galva galvoju, kad klausimus ne nuo ten pradedama spręsti. Jei būčiau ne vaikiškai užsispyręs ministras, pirma aiškiai atskirčiau, kam mes saugom ir ką mes saugom. Jei paskyrėm teritoriją saugojimui ir natūralios kaitos stebėjimui – tai ir paliekam gamtai tvarkytis su visomis to pasekmėmis. Na, sakykim, Punios atveju egles suės kinivarpos.

Čia turiu mažą intarpą įterpti, nes net miškininkai nelabai gaudosi. Kinivarpos ėda visų pirma tas egles, kurios auga skurdesniame dirvožemyje. Ten, kur drėgmės pakanka, medžiai turi nuostabią imuninę sistemą, kurią lietuvaitės mėgsta ant kaklų nešioti – būsimą gintarą, t. y., sakus, ir puikiai apsisaugo nuo vabzdžių. Nevadinu kinivarpų kenkėjais, jos yra natūrali ekosistemos dalis, gyvuojanti milijonus metų kartu su medžiais. Ir niekaip negali miškui kenkti (lentoms gali kenkti). Kinivarpos gyvybiškai svarbios miškui (jaučiu kaip kai kuriems miškininkams/medkirčiams prasidėjo kairės akies tikas), nes kinivarpos kartu su grybais ir tūkstančiais kitų organizmų medieną paverčia maistu, praturtina dirvožemį, kiti medžiai gauna daugiau maisto, būna sveikesni, geriau apsisaugo nuo vabzdžių. Kas būna, kai išvežami pažeisti medžiai? Taip, iš dalies sunaikinami kinivarpų veisimosi židiniai, bet kartu sunaikinami ir kinivarpų priešai. Taip, yra krūva vabalų, kurie vystosi toje pačioje medienoje (tik tą daro kiek lėčiau) ir reguliuoja kinivarpų skaičių (marsiečių knygoje to nėra parašyta). Taigi, išveždami pažeistą medieną, ne tik sunaikinam natūralius kinivarpų priešus, bet ir skurdinam dirvožemį, silpninam medžius ir darom juos dar labiau pažeidžiamus. Čia yra puikus pusiausvyros griovimo pavyzdys.

Taigi, Punios šilo egles suės kinivarpos. Žus tie blogiausiu atveju 7 procentai vyraujančių eglynų (ne 24, kaip kažkas bando įteigti). Ar dėl to žus miškas. Ne – jis pasikeis. Eglių vietoje kažkada užaugs lapuočiai (nes šylant klimatui ir taip eglės turi trauktis šiauriau). Ar bus baisu jį tokį matyti? Jei miškas paliktas gamtai – kodėl išvis mums tai turėtų rūpėti. Juk saugom ne tam, kaip viena „žaliąja“ save vadinanti dama, kurios pavardės dėl laiko stokos neminėsiu (Vingrienė), išsireiškė „kad pasigrožėtumėm“, o kad gamta turėtų nors kokį kampelį, kur galėtų tie procesai vykti niekieno netrikdomi. Čia dar slypi ir atsakymas, kodėl reikia didesnio rezervato? Nes didesnėse sistemose gali vykti savireguliacija ir jos daug atsparesnės aplinkos poveikiui. Tai yra daug lengviau palaikoma ir po didesnių sukrėtimų atstatoma pusiausvyra.

Ar reikia visus miškus palikti savireguliacijai? Jei mes atsisakom medienos pramonės, tada taip. Jei norime kažkiek kol kas kirsti – žmogui teks kištis. Jau vien dėl to, kad ta pusiausvyra ir taip smarkiai pažeista. Jei norime pelkių, turime dirbtinai palaikyti vandens lygi (prieš tai išardyti bebrynus yra super „gera“ idėja), jei norime pievų, turime jas nuolat pjauti arba ganyti. Taigi ir sanitariniai ar ugdomieji kirtimai ten, kur prioritetas yra ne natūralūs procesai, o medienos gavyba bei rekreacija (ne visiems patinka medžių prikritę miškai) kol kas yra būtini. Todėl visiškai suprantu, kad šiuo metu dėl vienuolio verpiko bus biopreparatu purškiami Neringos miškai.

Tai negi sunku ten jums ministerijoj pasitarus ne tik su medkirčiais, bet ir su gamtininkais (vėlgi prioritetai šiuo atveju smarkiai iškreipti) sutarti, kad rezervatuose miškai (tai sudaro tik 0.9% visų Lietuvos miškų) gali patys natūraliai tvarkytis (kažkaip juk tvarkėsi iki šiol (tiesa, nebent marsiečiai prisidėjo). Kad saugomose teritorijose pirmu balsu diriguotų gamtininkai ir tvarkytų pagal gamtotvarkos, o ne miškotvarkos planus, o miškotvarka liktų ten, kur miškai kertami, ir iš kur tikimasi ekonominės naudos (tie 70 procentų ūkinių miškų). Ir gal pagaliau reiktų įsiklausyti į mokslininkų ir ekologų rekomendacijas (ne vien į medkirčių nuomonę, kas aktyviai šiuo metu daroma) dėl Punios šilo rezervatinės zonos praplėtimo. Dabar tai panašu tik į ambicijas, užgautas ambicijas. O Lietuvos gamtai tai būtų neįkainuojama dovana. Kai kas (vėl ta pati dama, kurios pavardei laiko neturiu minėti (Vingrienė) sako, kad pas mus ir taip pilna tų rezervatų. Praplėtus unikalią Punios girią (ten ne šilas – daugiau nei pusė miško mišrus) visas rezervatinių miškų plotas padidėtų tik 0,1 proc. ir sudarytų tik 1 (VIENĄ) procentą nuo visų Lietuvos miškų. Ar tai yra daug? Gal Aplinkos ministerijai ir Seimo aplinkosaugos komitetui galų gale reikia pradėti rodyti pavyzdį, kaip saugoti gamtą ir atstovauti ne suinteresuotoms grupėms, kas dabar, atrodo, yra daroma, o gamtosaugos interesams.