Dažnai vienas kitam skundžiamės, kad Lietuvoje žmonės tapo pasyvūs, jų nebeuždega kilnios idėjos ir dėl to triumfuoja nuoskaudomis manipuliuojantys politikai. Panašūs teiginiai nuolat sklando ir viešojoje erdvėje.
Idėjinis pasyvumas dažnai pristatomas kaip esminis valstybės ir tautos trūkumas, kurį būtina ištaisyti. Pavyzdžiui, 2017 m. rudenį pristatydamas žiniasklaidos iniciatyvą „Idėja Lietuvai“ tuometinis LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius sakė:
„Mums daug ko trūksta, bet labiausiai trūksta idėjų, nes visa kita galime pasigaminti, o idėjų badas jaučiamas. Jis pradėjo jaustis ne dabar, o kai įstojome į Europos Sąjungą ir NATO. Po to tokios vienijančios idėjos ir neatsirado“.
Šiais žodžiais A. Siaurusevičius išreiškė ne savo vieno poziciją ir per du metus ta populiari nuostata nė kiek nepakito. Lietuvos žmonės vienas kitam atrodo praradę idealus ir užsiėmę vien savais reikalais.
Toks įsitikinimas galbūt nėra visai nepagrįstas. Bet kartu jis reiškia ir „savų reikalų“ – privačių interesų nuvertinimą viešumoje, priešpastatant privačius interesus tariamai kilnesniems politiniams idealams.
Tačiau laisvė – tai visų pirma privataus gyvenimo kūrimo ir privataus intereso įgyvendinimo galimybė. Būtent taip laisvė yra suprantama dažniausiai, būtent tai ji reiškia konkrečiam atskirai paimtam žmogui.
Kai žmonės kalba apie laisvę, jie beveik visada turi galvoje savo pačių laisvę. Dažnai laisvė gali reikšti net pasipriešinimą – ne valstybės priešams ar agresoriams, o saviems: nepagrįstus lūkesčius to žmogaus atžvilgiu keliančiai visuomenei.
2010 m. žinomas futbolo treneris Leonardo Araujo susipyko su „A.C. Milan“ klubo savininku Silvio Berlusconi ir išėjo treniruoti svarbiausių komandos priešininkų „Inter“. Tai, žinoma, sukėlė pasipiktinimą tarp futbolo fanų. Bet Leonardo atsakė paprastai: „Pradedu naują nuotykį. Juk esu laisvas žmogus“.
Kiekvienas žmogus nori patirti savus nuotykius. Asmeniškai mes puikiai suvokiame, kad mūsų nuotykiai ir interesai yra mūsų tikrasis gyvenimas. Politinė laisvė mums reiškia galimybę tą tikrąjį gyvenimą gyventi.
Kai šis aiškus asmeniškas laisvės suvokimas viešumoje nuvertinamas kaip pasyvumas ir užsiėmimas „savais reikalais“, galima tik viena reakcija – pasipiktinimas. Moralizuojantys politikai ir visuomenininkai pasiekia priešingą rezultatą, nes priešpastato valstybės ir tautos idėjas tikram žmonių gyvenimui. Juk asmenines perspektyvas kiekvienam iš mūsų atverianti politinė laisvė ir yra tikrasis tautos ir valstybės pagrindas.
Ši išvada ypač svarbi politikams. Ateities politika turės gerokai daugiau dėmesio skirti privatiems interesams, kitaip politikai neturės visuomenėje jokios paramos.
Poideologiniame pasaulyje politika nebegali veikti kaip religija. Jokios šviesaus rytojaus versijos nebeįkvepia žmonių, kurie iš politikų visų pirma tikisi šviesios šiandien dienos. Tokią greičiau valdymo, o ne vizijos politiką galima vadinti susiaurėjusia, bet artimiausiu metu ji neprasiplės – tam nėra jokių prielaidų.
Dabar svarbiausia politikų užduotis – nuvesti žmones nelengvu intelektualiniu keliu nuo privataus intereso iki viešo. Ir atvirkščiai – įrodyti, kad bendro gyvenimo sprendimai turi konkrečią reikšmę privačiai kasdienybei. Prasmingos politinės idėjos ir vizijos gali gimti tik kaip siekiai apsaugoti ir pagausinti žmonių kuriamą asmeninę gerovę.
Populistai tai jau supranta. Italijos vyriausybės krizės kaltininkas ir priešlaikinių rinkimų entuziastas Matteo Salvini taip pagrindė savo poziciją: „Kas geriau nei italų darbininkai, pensininkai, meistrai, ūkininkai ir studentai nuspręs, kam patikėti savo šeimos likimą, savo banko sąskaitą ir savo verslą“.
Tai puikus naujos ar tiesiog iš naujo atrastos politinės retorikos pavyzdys, kuris gerai skambėtų visose Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Iš tikrųjų naujos kokybės politika prasidės tada, kai apie žmogaus banko sąskaitą ir jos likimą pradės galvoti ir kalbėti ne vien populistai.
Juk banko sąskaitų likimas, jei jis bus suvoktas kaip bendra problema, gali suvienyti geriau už daugelį idėjų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
