Nuomonės

2019.09.08 12:46

Vaiva Rykštaitė. Sprendimų žurnalistika pasaulio neišgelbės, bet gali padėti lengviau apsispręsti

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.09.08 12:46

Norėčiau gyventi pasaulyje, kuriame egzistuotų viena objektyvi tiesa. Net jei objektyvumas būtų sąlyginis. Kartais rodosi, verčiau gyventi, tarkime, supaprastintoje virtualioje realybės simuliacijoje ar propagandinėje valstybėje su kokia nors charizmatiška diktatore.

Žinoma, juokauju. Ir vis tik nūdienos demokratijos bei žodžio laisvės problema ta, kad dėl duomenų srauto pertekliaus kiekvienas turime savo tiesą, dargi stipresnę, neva labiau pagrįstą nei bet kada anksčiau. Guglindama dažnai pati aiškiai suvokiu iš tiesų ieškanti ne patarimo, bet pritarimo. Ir dažnai jį randu, mat Google, kaip ir socialinės medijos, duomenis teikia pagal įvairius būtent mano pažiūras ir pomėgius atitinkančius algoritmus.

Tai kur ta tiesa? Civilizacija artėja link pabaigos, kaip galima manyti stebint sparčiai tirpstančius ledynus, ar priešingai, kaip antai knygos „Faktų galia“ autorius Hansas Roslingas teigė, – dabar yra geriausias laikas gyventi. Žmonijos klestėjimo metas. Dabar!

Yra tokių temų, sykiu išmušančių visus saugiklius, kaip antai motinų diskusijos apie vaikų skiepus arba tiesiog Donaldas Trumpas. „Daugelis ginčija tiesą tik todėl, kad ją pripažinę pražūtų“, – rašė Johannas Wolfgangas von Goethe. Tačiau kai kuriais atvejais neradę bendros tiesos pražūti galime visi. Nes galima iki pažaliavimo ginčytis, ar Žemė yra apvali, ar plokščia, bet ginčai dėl klimato krizės, ypač tai neigiančiųjų daroma žala, vagia iš mūsų laiką, kurio beveik nebeturime.

Kaip žinoti, kas iš esmės sako tiesą? Bandydama visų pirma pati sau atsakyti į šį klausimą galvoju ir apie pensinio amžiaus savo giminaičius bei jaunus konspiracijos teorijomis kvėpuojančius hipius draugus. Neteigiu žinanti viską, bet visada jaučiuosi arčiau tiesos pasitelkdama šiuos žinių srauto atrankos metodus:

1. Gerbti save. Vadinasi, kliautis tik patikimais, gerą reputaciją turinčiais žinių kanalais ir nepriekaištingą, tarptautinio masto reputaciją turinčiomis organizacijomis. Pavyzdžiui, kartą bičiulė atsiuntė nuorodą į straipsnį, neigiantį klimato krizę. Atsidarau ir tame pačiame „žinių“ portale šalimais matau sensacingą antraštę: „Į Žemę skrieja kometa, žus milijonai!“. Išsyk aišku, kad tai yra skaitytojo negerbiantis, baimėmis manipuliuojantis šaltinis, tuomet ir visos kitos publikacijos jame ima rodytis abejotinos. Nes jei iš tiesų dabar į Žemę skristų asteroidas, apie jį rašytų VISI žinių kanalai, o ne koks vienas niekam nežinomas eksperteliai.lt.

2. Aklai nepasitikėti fraze „mokslininkų teigimu“. Dažnai ši žodžių formuluotė būna su nuoroda į atliktus tyrimus. Visada verta jais pasidomėti ir paieškoti daugiau informacijos, kritikos.

3. Sekti pinigus, kaip anglai sako, follow the money. Pravartu pasidomėti, kokią politinę kryptį remia žinių kanalas, iš kur gauna finansavimą. Tada susidarys aiškesnis vaizdas apie jų teikiamą informaciją ir tai, ar ji yra tendencinga, ar siekia būti objektyvi.

4. Pažink savo priešą. Šitaip labai seniai pusiau juokais sakė mano tada dar paauglės draugės tėtis, kiekvieną mėnesį skaitydamas žurnalą „Panelė“. Ir jis buvo teisus. Mat net pasirinkus mėgstamiausius, objektyviausius žinių šaltinius, visada verta peržvelgti ir priešų fronto rašinius – tik taip galima susidaryti išsamų bendra vaizdinį.

5. Sprendimų žurnalistika – kaip atsvara nuo blogų žinių pervargusiam vartotojui. Dažnai girdžiu žmones sakant, kad nebeseka žinių, nes ten per daug negatyvo ir apskritai nebeaišku, kuo tikėti. Tokiu atveju siūlau pasidairyti sprendimų žurnalistikos principais besivadovaujančių žurnalistų rašinių. Iš esmės tai – įrodymais paremta žurnalistika, nagrinėjanti socialines problemas, atskleidžianti jų priežastis, pristatanti jų sprendimo būdus su įrodymais, kaip tie sprendimai veikia arba neveikia. Tai nėra visų žinių srautų panacėja, nes tokio tipo žurnalistika apsiriboja socialinėmis problemomis ir jų tyrimu, ir vis tik tai – progresyvi žurnalistinė laikysena, apie kurią čia noriu pakalbėti kiek išsamiau.

Šiandien žurnalistui nepakanka būti tik objektyviam ir pranešti apie problemą, nes informacijos pertekliaus sraute tokie pranešimai skaitytoją varo į neviltį, ypač skaitant apie tolimus pasaulio kampelius, kuriuose vyksta siaubingi dalykai, o skaitytojas paliekamas akistatoje su naujiena, informuotas, tačiau – bejėgis. Tokių žinių yra dauguma, mat, kaip rašoma spendimų žurnalistikos sklaidos tinklapyje, „blogos naujienos rėkia, o jų sprendimai tik šnabžda“.

Pagrindiniai sprendimų žurnalistikos kriterijai yra šie: aprašoma ne tik problema, bet gilinamasi į jau egzistuojančius galimus jos sprendimo būdus; dėmesys skiriamas sprendimo efektyvumui ir objektyviems to įrodymams, o ne geriems ketinimams; tekstas skaitytojui suteikia ne tik įkvėpimą, bet ir realistiškas įžvalgas apie tai, kaip galima prisidėti prie pokyčių; galiausiai nevengiama diskutuoti ir apie problemos sprendimo trūkumus.

Paprasčiau kalbant, sprendimų žurnalistikos principais besivadovaujantis žurnalistas iškelia sau tikslą ne tik aprašyti problemą, bet ir surasti patikimų duomenų apie tai, kaip ta problema yra sprendžiama. Žurnalistas neturi pats sugalvoti problemos sprendimo ar aktyviai skatinti skaitytojus ją spręsti, įsitraukti, veikiau – surasti žmones, jau sprendžiančius aprašomą problemą, ir šitokiu būdu galimai įkvėpti kitus. Sprendimų žurnalistika grįstos naujienos dar vadinamos skaitytoją įgalinančiomis naujienomis, mat skaitydamas tekstą, kurio centre yra sprendimas, o ne problema, skaitytojas jaučiasi nebe toks bejėgis, dažnai įkvėptas ką nors panašaus nuveikti ir savo bendruomenėje. Atliktų tyrimų duomenimis[1], sprendimų žurnalistikos rašiniai labiau įkvėpė skaitytojus išsamiau domėtis aprašytomis situacijomis ir dalintis žiniomis soc. medijų paskyrose, lyginant su tiesiog į pačią problemą, bet ne į jos sprendimą orientuotais straipsniais.

Tačiau sprendimų žurnalistikos tyrimų nevertėtų painioti su tiesiog mielomis feel good istorijomis, pavyzdžiui, vakaro „Žinių“ pabaigoje parodomas trumpas reportažas, kur gaisrininkai iškelia iš medžio kačiuką. Nors tokios naujienos tikrai sušildo širdis, tačiau jos nepateikia struktūrinės problemos sprendimų analizės, tad tai nėra sprendimų žurnalistika.

Kitas svarbus sprendimų žurnalistikos niuansas – istorija esti svarbesnė už asmenybę, kitaip tariant, dėmesys telkiamas į idėjas, o ne į vieno ar kelių žmonių heroizavimą, taigi apsieinama be egzaltuotų epitetų kaip „herojus“, „didvyris“ ir pan. Geriau pagalvojus, sąmoningas sensacingumo vengimas ir nuoseklus tyrimas yra ne tik sprendimų žurnalistikos, bet iš esmės geros žurnalistikos bruožas, kurio galėtų būti gerokai daugiau Lietuvos žiniasklaidoje.

O kaip jums sekasi nepasiklysti informacijos srautuose? Padiskutuokime komentaruose.

[1]https://mediaengagement.org/research/solutions-journalism/