2000 metais išėjęs pirmasis Zadie Smith romanas „Balti dantys“ („White Teeth“) yra vienas reikšmingiausių ir populiariausių amžių sandūros britų romanų. Tai himnas britų visuomenės daugiakultūriškumui, švenčiantis jo pergales, tačiau neapeinantis ir ribotumo. Lietuvių kalba romaną pernai išleido „Baltų lankų“ leidykla, išvertė Gabrielė Gailiūtė.
2000 metais išėjęs pirmasis Zadie Smith romanas „Balti dantys“ („White Teeth“) yra vienas reikšmingiausių ir populiariausių amžių sandūros britų romanų. Tai himnas britų visuomenės daugiakultūriškumui, švenčiantis jo pergales, tačiau neapeinantis ir ribotumo. Lietuvių kalba romaną pernai išleido „Baltų lankų“ leidykla, išvertė Gabrielė Gailiūtė.
Pati autorė, kaip ir jos romanas, savotiškai įkūnija pokolonijinės Jungtinės Karalystės tikrovę ir vertybes. Romano veiksmo vieta, kurioje gimė ir augo Zadie Smith – Šiaurės Londonas, daugiausia darbininkų klasės ir emigrantų iš buvusių Britų kolonijų, taip pat ir Jamaikos, rajonas. Jamaikietė autorės motina į Britų salas atvyko jau suaugusi. Zadie Smith tėvas – anglas. Tėvai išsiskyrė, kai ji dar buvo paauglė. Zadie Smith pamokas ruošė ir egzaminams rengėsi rajono bibliotekoje (nors tai nebūtinai tiesa, šiuo teiginiu operuojama viešojoje erdvėje), baigusi mokyklą ir gavusi valstybės stipendiją, įstojo į Kembridžo universitetą, kur studijavo anglų literatūrą.
Bebaigdama studijas, būdama dvidešimt dvejų, ji pasirašė pelningą kontraktą su „Penguin“ leidykla, nors tebuvo parašiusi 80 puslapių teksto. Z. Smith istorija – sėkmingos Jungtinės Karalystės socialinės ir lygių galimybių politikos bei tinkamo jų įgyvendinimo liudijimas. Romano „Balti dantys“ autorė – tamsaus gymio gražuolė. Jos odos spalva išduoda emigrantės kilmę ir, priklausomai nuo to, ar ji leidžia plaukams natūraliai garbanotis, ar ištiesina, ar paslepia po tradiciškai jamaikietiškai surišta skara (ji mėgsta visas šias šukuosenas). Galima pamanyti ją esant ir pusiau inde, ir mulate, ir neapibrėžtos, tačiau mišrios, kaip britų pokolonijiniame diskurse priimta sakyti, hibridinės tapatybės asmenybe. Tai ją paverčia universaliu britų daugiatautiškumo ir daugiakultūriškumo simboliu.
Romano veiksmas apima šimto metų britų pokolonializmo istoriją. Kolonijinė Jungtinės Karalystės praeitis tiesiogiai ir nenumaldomai veikia visų romano veikėjų gyvenimus. Personažų galerija pateikia mikroskopinį daugiakultūrės britų visuomenės vaizdą. Romano veiksmas sukasi apie trijų šeimų – Džounsų, Ikbalių ir Čalfenų gyvenimus. Romano centre – bengalas musulmono Samado Ikbalio ir anglo Arčio Džounso, kurie kartu kovojo (tiksliau nekovojo) Antrajame pasauliniame kare, draugystė. Samado ir jo žmonos Alsanos, taip pat bengalės, Ikbalių istorija įkūnija pirmosios emigrantų kartos likimą. Tai šeštojo ir septintojo dešimtmečių emigrantų iš buvusių britų kolonijų karta, kuriai būdingas nusivylimas „tikrąja tėvyne“.
Arčis Džounsas, kaip minėjau, anglas, tačiau jo pavardė – velsiečių kilmės. Jo žmona – Klara Bauden – juodaodė iš Karibų salų, iš Jamaikos, kilusi britė. O viduriniosios klasės kvintesenciniai ir neva grynakraujai anglai Čalfenai, etniniu požiūriu, taip pat pasirodo esą svetimi. Markusas Čafenas – Rytų Europos žydas. Šių šeimų vaikai, antros emigrantų kartos atstovai – dvyniai Madžidas ir Milatas Ikbaliai bei Airė Džouns – neturi kitos tėvynės, tik daugiakultūrę Britaniją ir dažnai skaudžią bei sudėtingą savo senelių ir tėvų istoriją, kuri galingai laiko jų gyvenimus savo gniaužtuose ir atitinkamai juos modeliuoja. Dvyniai Milatas ir Madžidas Ikbaliai iliustruoja skirtingas ir tarpusavyje konkuriuojančias kultūrines ir ideologines įtakas, į kurias patenka antrosios emigrantų kartos britai. Pirmasis gyvena Londone, tačiau priklauso karingai islamistų grupuotei, be kitų dalykų siekiančiai „apsivalyti nuo Vakarų taršos“. Antrajį tėvas išsiunčia į Bengladešą, kad jis gautų religinį išsilavinimą, tačiau jis grįžta „tikresnis anglas už pačius anglus“.
Z. Smith romanas „Balti dantys“ atspindi antrosios emigrantų, etniškai ir kultūriškai mišrios britų kartos laiko dvasią. Jei ankstesnį britų visuomenės daugiakultūriškumą apibūdino daugelio atskirų etninių bendruomenių gyvenimas šalia, Smith romanas kalba apie kitokį, ne tik hibridinį, bet ir asmeninį daugiakultūriškumą ir teigia, kad biologinio etninio grynakraujiškumo idėja yra destruktyvi, nes ne tik biologiškai, bet ir istoriškai klaidinga. Pusiau anglė, pusiau jamaikietė Airė Džouns, kurios dar negimęs kūdikis įkūnija jau trečią emigrantų kartą, su pavydu kalba apie tai, kaip ji įsivaizduoja baltųjų, „grynakraujų“ britų gyvenimą:
„– Koks ramus gyvenimas. Kiek džiaugsmo turėtų būti jų gyvenime. Jie atidaro duris o už jų – tik vonia ar svetainė. Neutralios erdvės. O ne šis begalinis dabarties ir praeities kambarių bei visko , kas prieš daugybę metų juose pasakyta, visų istorinių senienų labirintas. Jie nuolat nekartoja senų klaidų. Jie viešai nedemonstruoja nerimo visuomeniniame transporte. Rimtai, tokių žmonių yra. Sakau jums. Didžiausios jų gyvenimo traumos būna, pavyzdžiui, nauja kiliminė danga. Neapmokėtos sąskaitos. Sulūžę vartai. Jiems nerūpi, ką vaikai gyvenime veikia, jeigu tik jie daugiau ar mažiau , suprantat, sveiki. Laimingi. Kiekviena sušikta diena nevirsta nežmonišku mūšiu tarp to, kas jie yra ir kas turėtų būti, kas jie buvo ir kas jie bus. Pirmyn, paklauskit jų. Jie jums pasakys. Jokių mečečių. Gal kokia bažnytėlė. Beveik jokių nuodėmių. Apsčiai atleidimo. Jokių palėpių. Jokių šūdų palėpėse. Jokių skeletų spintose. Jokių proprosenelių. Tučtuojau statau statau dvidešimt svarų už tai, Samadas vienintelis iš čia esančių žino savo prosenelio prakeiktos vidinės klešnių siūlės ilgį. Žinot, kodėl jie nežino? Nes visiems nusišikt. Jų požiūriu, tai praeitis. Štai kaip būna kitose šeimose. Jie neišmėgauja. Jie nelaksto aplink ir nedžiūgauja, nedžiūgauja dėl to, kad yra visiškai išgverę. Jie nešvaisto laiko, mėgindami sugalvoti, kaip čia dar apsisunkinus gyvenimą. Jie tiesiog gyvena. Sekasi šikniams. Sekasi tiems šūdžiams.
Nežmoniškas adrenalino pliūpsnis, sukilęs nuo šito keisto protrūkio užliejo Airės jūrą, privertė širdį šuoliuoti ir ėmė kutenti jos dar negimusio kūdikio nervų galūnes, nes Airė buvo aštuonias savaites nėščia ir pati tainiojo. Bet ji nežinojo ir suprato, gali niekada nesužinoti (vos išvydusi pastelines melsvas linijas, ryškėjančias ant naminio testo, lyg madonos veidą, italės namų šeimininkės cukinijose), kas tėvas. Joks testas pasaulyje to neparodys. Tie patys juodi plaukai. Tos pačios švytinčios akys. Tas pats įprotis nukramtyti rašiklių galus. Tas pats batų dydis. Ta pati deoksiribonukleininė rūgštis. Ji niekaip nesužinos savo kūno sprendimo, kurį jis pasirinko lenktynėse iki gametos, tarp išgelbėtojo ir neišgelbėtojo. Ji niekaip nesužinos, ar tas pasirinkimas ką nors lemia. Nesvarbu, kuris brolis tai buvo, tuo pačiu tai buvo ir antrasis. Ji niekada nesužinos. “
Svarbus romano leitmotyvas, iš kurio kilęs ir jo pavadinimas – dantys, kurie, nepriklausomai nuo odos spalvos ir etninės grupės, yra balti, tampa šios sudėtingos tapatybės ir ją pagrindžiančio bendražmogiškumo metafora.
Galima teigti, kad romanas Balti dantys išpažįsta utopinį tarptautinį humanizmą, tačiau teigia, kad bent kol kas net ir visais požiūriais atviroje Jungtinėje Karalystėje jis tėra utopija. Žinant, kokia tai jautri tema šiuolaikinėje Lietuvoje, manau, kad šio romano vertimas itin savalaikis.
Be to, kad tai pokolonijinis, tai taip pat ir urbanistinis pasakojimas, Londono romanas. Šiuo požiūriu knyga taip pat aktuali Lietuvos skaitytojams, kuriems negali nerūpėti, kur gyvena bent jau šimtas tūkstančių tėvynainių.
Humoras, socialinė satyra yra neatsiejama ir svarbi romano dalis. Juoką kelia bendražmogiškos veikėjų silpnybės, peraugančios kultūrinius, rasės ir socialinius skirtumus. Pavyzdžiui, tai, kaip abu – Samadas ir Arčis išgyvena vidurio amžiaus krizę. Pirmasis, baigęs romaną su jauna mergina susidomi savo religija ir, pats visą gyvenimą gyvenęs kaip tinkamas, nutaria, kad reikia religingai auginti paauglius vaikus. Antrasis – po skyrybų su pirmąja žmona nuodijasi savo automobilyje, o nepavykus savižudybei puola į glėbį pirmai sutiktai jaunutei merginai. Satyrinis, net pašiepiamas pasakojimo tonas padeda išvengti didaktizmo ir vyraujančio politinio korektiškumo tvaiko, nesumažinant pirmosios ir antrosios kartos emigrantų problemoms teikiamos svarbos.
Stiliaus požiūriu romanas realistinis, jo pasakotojas visažinis, lengvai keliaujantis iš vienos sąmonės į kitą, sklendžiantis tarp žemynų ir dešimtmečių. Todėl romaną skaityti nesunku, nors jo siužetas ir sudėtingas. Svarbus stiliaus ypatumas – gausūs dialogai, kurių kalba sodriai nuspalvinta skirtingais kitakalbių akcentais. Jie išmoningai ir drąsiai išversti.
Prieinamas romano stilius, be abejonės, yra viena jo populiarumo priežasčių. Neveltui viena iš septynių romano laimėtų premijų – Whitbread apdovanojimas pirmojo romano kategorijoje. 2006 metais premiją perėmus Costa kavinių tinklui, apdovanojimas pavadintas Costa vardu. Whitbread (arba Costa) premijos žiuri nariai – ne literatūros, o populiariosios kultūros pasaulio žmonės, dažniausiai susiję su televizija. Yra šešios premijos kategorijos – pirmojo romano, biografinio romano, biografijos, poezijos ir knygos vaikams. Iš šių kategorijų nugalėtojų renkama ir viena visos premijos nugalėtoja. Ji teikiama Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje gyvenantiems autoriams, rašantiems anglų kalba. Vienintelis kriterijus – išrinkti gerai parašytą knygą, kurią būtų galima rekomenduoti visiems. Tai, kad „Balti dantys“ laimėjo būtent šią premiją – neatsitiktinumas.
Knygoje keliamos sudėtingos psichologinės ir socialinės tapatumo problemos, ji protingai parašyta, joje gausu kruopščiai surinktų istorinių žinių, tačiau ji priklauso populiariosios literatūros žanrui, kurio, kaip ir pačios premijos, nederėtų nuvertinti. Pirmąjį XXI amžiaus dešimtmetį, „Balti dantys“ buvo vienas gausiausiai akademinėje erdvėje aptarinėjamų tekstų. Jis suformulavo naują tezę pokolonijiniame britų diskurse.
Z. Smith teigia, kad visi britai (nors manau, kad ne tik jie) yra pokolonijiniai mišrūnai etniniu, biologiniu, istoriniu ir kultūriniu požiūriais, tačiau tai jų neišvaduoja iš unikalių kiekvieno individo kultūrinių įtakų ir bendros Britanijos bei visų jos buvusių kolonijų praeities. „Airę aplankė regėjimas apie metą, kuris visai netoli, kai šaknys bus nebesvarbios, nes jos negali nes joms nereikia nes jos per ilgos ir pernelyg kamuoja ir jos tiesiog pernelyg giliai pakastos. Ji labai to laukia.“
Radijo recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.
