Nuomonės

2019.09.05 10:32

Ramunė Sakalauskaitė. Nuo Einošiaus pas Keipošių, arba kokią pasaką skaito ministrai?

Klaipėdos licėjaus pirmokai rugsėjo pirmosios proga dovanų gavo knygų, tarp jų ir Petro Cvirkos „Nemuno šalies pasakos“. To paties dėdės, kurio paminką Vilniuje nusiteikęs nuversti meras Remigijus Šimašius. Nors Vilniaus valdžios vyrai klasiką mėgsta, populiariausia tarp jų yra pasaka apie Snieguolę, kuri vis žiūrėdavo į veidrodėlį, klausdama: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas pasaulyje gražiausia?“

LRT atliktas tyrimas liudija, kad per pustrečių metų valstybės įstaigų išlaidos viešiesiems ryšiams pasiekė beveik 50 mln. eurų. Viešųjų pirkimų tarnyba nustatė, kad mokesčių mokėtojų lėšos naudojamos ir asmeninei politikų savireklamai.

Kol valdžia susitelkusi ties „fasadiniais“ reikalais, esminiams laiko nelieka. Sostinės namų administratoriai vis sunkiau kalba lietuviškai, o lietuvių kalbos klaidų raštuose daro tiek, kad raustų net penktoko ausys. Tuo tarpu lietuvių kalbos redaktorės, norėdamos prisidurti prie algos, negali gauti verslo liudijimo, nes tarp 105 pateiktų veiklos rūšių redagavimo nėra. VMI darbuotojos žodžiais tariant, tai yra labai siaura specializacija.

VMI verslo liudijimo išdavimo tvarka patvirtina, kad Lietuvoje lietuvių kalbos tvarkymo paslauga šiais visuotinės globalizacijos laikais jau tampa siaura specializacija. Suprask, redaktoriai yra tarsi baltos varnos, kurių valstybei nereikia. Kita vertus, pagal šiuo metu galiojančią tvarką verslo liudijimą gali gauti žvakių fabrikėlių darbuotojai, duobkasiai, kirpėjai, astrologai, šluotų ir vainikų rišėjai, mokamų tualetų valytojai, balno reikmenų ir pakinktų gamintojai, net trūklių lervų gaudytojai, tik ne lietuvių kalbos redaktoriai.

Kol finansų ministras Vilius Šapoka džiūgauja dėl iš šešėlio „ištrauktų“ milijonų, norisi ministrui palinkėti pasidomėti, kodėl vis dėlto žmonės vengia tuos mokesčius mokėti. Jei valdininkų noras padidinti iždą būtų didesnis, peržiūrėtų teisės aktus ir inicijuotų pataisas, kurios leistų mažinti šešėlį ir sudarytų galimybes prisidurti už grašius dirbantiesiems redaktoriams. Beje, buhalterinių užduočių pinklės intelektualams sunkiai įveikiamos, norint teisingai užpildyti pajamų deklaraciją tenka samdyti žmogų.

Norėdamas išsiaiškinti tvarką ir reikalavimus, kaip gauti verslo liudijimą ir sumokėti visus mokesčius, lietuvių kalbos redaktorius turi arba praleisti dieną su telefonu rankose, arba minti skirtingų įstaigų slenksčius. Paskambinęs į Mokesčių inspekciją, gali sužinoti tik kokius mokesčius jiems mokėti. Apie „Sodrą“ Mokesčių inspekcija duomenų irgi neteikia.

Intelektualas, nutaręs paremti šalies iždą ir sumokėti mokesčius už kelių lapų lietuvių kalbos „sušukavimą“, jaučiasi taip, tarsi būtų kreipęsis į skirtingų šalių, pvz., Baltarusijos ir Belgijos, žinybas, kurios viena apie kitą mažai ką težino. Jeigu Lietuvos valdžios noras mažinti šešėlį pagrįstas ne tik lozungais, gal vertėtų sukurti sistemą, kuri padėtų mokesčius norinčiam susimokėti žmogui: paskambinęs vienu numeriu, jis galėtų gauti visus reikalingus skirtingų institucijų atstovų atsakymus, o ne būtų raginamas vaikščioti nuo Einošiaus pas Keipošių.

Verslo liudijimai lietuvių kalbos redaktoriams prisidėtų ir prie gimtosios kalbos puoselėjimo. Jeigu ir toliau žalia šviesa degs tik statybininkams ir remontininkams, bendrauti teks ne lietuvių, o šias paslaugas teikiančiųjų gretose vis labiau įsigalinčių ukrainiečių ir baltarusių kalbomis.