Nuomonės

2019.09.10 12:21

Ramūnas Bogdanas. Iš kur atsirado norvegų „Barnevernet“

Ramūnas Bogdanas, apžvalgininkas2019.09.10 12:21

Žinduoliai į šį pasaulį ateina bejėgiai. Vieni jų per kelias valandas įgunda judėti, kiti pratinasi pamažėl. Nė vienas negali pats prasimaitinti ir išgyventi.

Žmogus tarp visų jauniklių yra pats gležniausias. Kad taptų savarankišku bendruomenės nariu, mūsų dienomis dažnai ir dvidešimties metų nepakanka. Tai jau civilizacijos žymė, tačiau ir be jos žmogaus vaikui reikia net keliolikos metų, kad pats gebėtų savimi pasirūpinti.

Šeima ar globėjai?

Istoriškai žmonijos raidoje tie individai, kurie blogai rūpindavosi savo palikuonimis, savąsias linijas užbaigdavo išmirdami, o tie, kurie skyrė dėmesį giminės pratęsimui, toliau per kartas perdavė savo stiprias genetines rūšies išlikimo programas.

Gegutės neišnyksta tik todėl, kad kiti paukščiai turi stiprų vaikų auginimo instinktą. Tas pats yra su vaikų nenorinčiais auginti žmonėmis – jų palikuonys prasitęs tik tuo atveju, jeigu jie liks pakraštiniu reiškiniu, o ne masine tendencija.

Kad giminystė iki šiol suvokiama kaip labai svarbus ryšys, rodo kad ir neįtikėtinai populiarios TV laidos apie likimo išskirtų giminaičių susitikimus po daugelio metų.

Labai įdomūs moksliniai tyrimai apie smurtą šeimose, kur vienas tėvų nėra biologinis. Pasirodo, jose smurto daugiau. Tą patį mums teigia ilgaamže patirtimi pagrįstos liaudies pasakos apie piktas pamotes ir našlaičių dalią. Kuo sunkesnį sužeidimą (iki nužudymo) patiria vaikas, tuo didesnė tikimybė, kad ranką pakėlė pamotė ar patėvis. Skirtumas nuo biologinių šeimų (įskaitant vienišą mamą ar tėvą) yra dešimtys kartų.

Jei vieno iš tėvų netenkama iki paauglystės, vaikai užauga statistiškai blogesnės sveikatos. Jie ne tik labiau linkę į depresiją ar alkoholizmą, - pvz., moterys, užaugę tokiose šeimose, dažniau serga krūties vėžiu. Tačiau jei vienas iš tėvų miršta ar žūva (ne išsiskiria), sveikatos rodikliams tai neatsiliepia.

Lietuvoje jau pripažinta, kad dideli vaikų namai, kur vaikus ugdo specialistai, kur turi būti remiamasi moksliniais metodais, nieko gero neduoda. Dabar matome tendenciją kiek galima labiau pamėgdžioti tikrą šeimą, kurioje ir formuojasi žmogus.

Raundaleno komisija

Šiuolaikinėse išsivysčiusiose valstybėse vaikų auginimas nėra paliktas asmeniniam tėvų reikalui. Vaikų apsaugos tarnybos yra įvairios ir turi skirtingas galias skirtingose šalyse. Pasaulyje ypač nuskambėjusi norvegų „Barnevernet“ ir yra tokia valstybinė vaiko (norv. Barne, kaip liet. žodis Bernas) apsaugos tarnyba, turinti ypatingas galias ir jomis besinaudojanti.

Norvegai yra įstatymo viršenybės šalininkai, ir šioje srityje taip pat yra teisiškai apsibrėžę veiklą. Tačiau veiklos rezultatai šiurpina žmones, kurie susiduria su konkrečiais atvejais.

Pagrindinis klausimas yra biologijos vaidmens pripažinimas. Nuolatinis svarstymas apie biologinių tėvų reikšmę daugiau remiasi emocijomis. Jei pripažįstama, kad vaikams su tėvais gerai, nebeklausiama - kodėl gerai, kas nulemia tą gerumą?

Dėl tokio, daugumai žmonių suprantamo, grynai emocinio vertinimo šalia kelią skinasi idėjinis aiškinimas, ignoruojantis biologinę šeimą. Dedamas lygybės ženklas tarp įvaikintų ir su tėvais augančių vaikų. Numojama ir į vaiko patiriamą traumą dėl atskyrimo - kaip į trumpalaikį, greitai pamirštamą nepatogumą.

Kad ištirtų vaiko prisirišimo svarbą ir neliktų abejonių, Norvegijoje buvo suburta ekspertų komisija, kurios dauguma narių buvo vienaip ar kitaip susiję su „Barnevernet“. Ji vadinosi Raundaleno komisija pagal joje dirbusį vaikų psichiatrą Magnę Raundaleną, pagarsėjusį vaikų psichikos tyrimais karo zonose. Savo išvadas iš karų poveikio vaikams jis ėmė taikyti šeimoms taikiame pasaulyje.

Norvegai yra įstatymo viršenybės šalininkai, ir šioje srityje taip pat yra teisiškai apsibrėžę veiklą. Tačiau veiklos rezultatai šiurpina žmones, kurie susiduria su konkrečiais atvejais.

Šis gydytojas tuo pat metu buvo ir labai kairuoliškų pažiūrų, aktyviai reiškėsi Kairiųjų Socialistų (SV) partijos veikloje. Ideologinis padažas atvedė prie klaidinančių, bet idėjiškai teisingų išvadų.

Komisija paskelbė verdiktą: nėra jokio tyrimo, kuris patvirtintų didesnę biologinių tėvų svarbą negu globėjų. Taip komisija neva moksliškai pagrindė vaiko ugdymo viršenybę prieš biologinę šeimą.

Praktikoje tai pradėjo reikšti, jog žmonės iš šalies gali spręsti, kaip ir kur vaikui geriau. Komisijos nariai pasinaudojo proga suteikti sau ir savo kolegoms neišpasakytas galias spręsti šeimų likimus. Deja, gausi mokslinė literatūra, įrodanti biologinių ryšių svarbą, liko už borto kaip neegzistuojanti.

Raudonoji totalitarizmo šmėkla

Norvegija yra labai socialistinė valstybė, valdanti ir prižiūrinti savo piliečius. Kairioji ideologija praktiškai išstūmusi krikščionybę ir jos mokymą apie šeimą už pagrindinės visuomenės tėkmės. Norvegams patyliukais gėda dėl jų pronaciško elgesio karo metais, todėl jie yra aršūs bet kokių nacizmo apraiškų smerkėjai. Šie dalykai irgi turėjo įtakos komisijos išvadoms.

Raundaleno komisijos teorinis pagrindas buvo biheviorizmas – materialistinė psichologijos kryptis, pagrindiniu objektu laikanti elgesį. Todėl prigimties klausimai jai nerūpi – tik mokymas, aplinka, mėgdžiojimas. Esą žmonės gimsta vienodi kaip balti popieriaus lapai, ir tampa tokiomis asmenybėmis, kokias iš jų formuoja aplinka. Tėvų elgesys esąs lemiantis.

Išeitų, kad gimęs valstiečiu, akademiku nebūsi, o gimusiam gydytojo šeimoje nelemta kloti asfalto. Akivaizdu, kad gyvenimas sudėtingesnis ir mes nesame vien impulsus priimantys robotai. Mes dar sugebame tuos impulsus vertinti ir atsirinkti. Joks mokymas anei švietimas negarantuoja, kad žmogus turės jam numatomą ateitį.

Pagal bihevioristus išeina, kad savo ateities mes nelemiame, – ją nulemia aplinka. Lygiai taip pat komunistai menkina asmenybės svarbą ir aukština visuomenės reikšmę – jai privalo tarnauti kiekvienas individas, kaip skruzdėlė tarnauja skruzdėlynui.

Norvegijoje susikūrusi biurokratinė vaiko apsaugos mašina su 400 kontorų po visą šalį, ir į ją švirkščiami milijonai. Patys norvegai taip didžiuojasi savo pasiekimais, kad nemoka kritiškai pažvelgti į jos veiklą, kol patys nenukenčia.

Biheviorizmas gimė prieš šimtą metų, ir biologijos mokslas per tą laiką žengė milžinišką žingsnį į priekį. Savo aušroje biheviorizmas atsiribojo nuo tokių dalykų, kaip rasių pranašumo teorija, nuo kurių biologijos mokslas seniai atsižegnojęs. Tačiau socialiniuose moksluose išliko senasis nepasitikėjimas biologija, kurios fantastines formas naudojo naciai savęs išaukštinimui pateisinti. Nieko keisto, kad biologiją iš savo akiračio pašalino ir norvegiška komisija – dėl ypatingo šalies jautrumo nacizmui.

Biologinės priklausomybės svarbą pirmiausia liudija mūsų noras turėti vaikų, juos auginti ir rūpintis, o vaikams tėvai yra brangesni už kitus. Net žvėriukai eina pas savo motiną, o ne pas tą, kuri duos daugiau pieno.

Norvegijoje susikūrusi biurokratinė vaiko apsaugos mašina su 400 kontorų po visą šalį, ir į ją švirkščiami milijonai. Patys norvegai taip didžiuojasi savo pasiekimais, kad nemoka kritiškai pažvelgti į jos veiklą, kol patys nenukenčia.

Didžioji dalis nukentėjusiųjų yra atvykėliai arba mišrios šeimos. Kultūrinai skirtumai tampa pretekstu atimti vaikus, ir teismai automatiškai tokius veiksmus pateisina veikiančiais ir ekspertų komisijos pagrįstais įstatymais.

2018 m. Europos Tarybos Parlamentinė asamblėja atliko „Barnevernet“ veiklos tyrimą ir paskelbtame raporte pasmerkė norvegiškus metodus atiminėti vaikus.

Šiuo metu Europos Žmogaus teisių teisme yra priimtos 26 bylos prieš Norvegiją dėl „Barnevernet“ veiksmų, atliktų nuo 2015 metų. Visose – kaltinimai pažeidus Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnį, garantuojantį teisę į privatų ir šeimos gyvenimą.

Šis komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.