Nuomonės

2019.09.01 09:00

Libertas Klimka. Pabaisko 1435 m. mūšio pergalės aidai, ataidintys varpo dūžiais

Libertas Klimka 2019.09.01 09:00

Išaušus rugsėjo 1-ajai, Mokslo ir žinių dienai, sveikinu savo buvusius studentus ir Lietuvos edukologinio universiteto kolegas, o kartu ir visus respublikos mokytojus. Tačiau šiandienos pašnekesys – ne apie švietimą. Nes akivaizdu, kad Lietuvos mokykla dabar stovi kryžkelėje; kuriuo keliu pasuks, tokia ir bus krašto ateitis. Bet blogiausia, jeigu liktų stovėti vietoje...

Prisimintina, kad rugsėjo 1-oji yra ir svarbaus istorinio įvykio, reiškusio posūkį Lietuvos valstybingumo raidoje, data. Tądien 1435 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė, drauge su lenkų pagalbiniais pulkais sumušė jungtinę kunigaikščio Švitrigailos ir Livonijos krašto magistro kariuomenę. Šiuo mūšiu buvo užbaigtos vidaus kovos valstybėje, pusbroliams Švitrigailai ir Žygimantui Kęstutaičiui varžantis dėl valdovo sosto.

Vokiečių ordino Livonijos krašto kariuomenė patyrė labai skaudų pralaimėjimą, po kurio taip ir nebeatgavo savo buvusios galios. Tad Lietuva pagaliau nugalėjo ilgus šimtmečius kraštą varginusį priešą. Mūšiui prigijo Pabaisko vardas; politinės jo pasekmės tokios, kad nuo tada prasidėjo vis glaudesnis bendradarbiavimas su Lenkija, prieš 450 metų atvedęs į valstybių uniją.

O jeigu būtų laimėjęs Švitrigaila, griežtas Lietuvos savarankiškumo šalininkas? Tačiau istorikai nemėgsta spėlionių „kas būtų, jeigu būtų“. Prasidėjęs kaip dinastinis konfliktas, tas karas įgavo ir socialinį bei etninį aspektus, nes siekdamas sutelkti krašto visuomenę apie save, Žygimantas Trakų privilegijoje sulygino lietuvių ir rusėnų bajorijos socialinį statusą, bajorams suteikė papildomų teisių.

Šiandien apsilankę netoli Ukmergės esančiame mūšio lauke – prie Žirnajų ežero ir to paties pavadinimo upelio, rasime ten kuklius atminimo ženklus. O Pabaisko miestelio centre – paminklas, informacinis stendas ir iš lauko riedulių suręsta Šv. Trejybės bažnyčia.

Legenda byloja, kad ji toje pačioje vietoje, kurioje stovėjo ir medinė, skirta kritusiems mūšyje kariams pagerbti. Jos šventoriuje stūksančioje akmens mūro varpinėje, tarsi kokios pilies bokšte, kybo keturi bronziniai varpai. Įdomu, kad didysis varpas, kurio matmenys siekia bemaž metrą, yra tikrai susijęs su Pabaisko mūšio atmintimi. Mat varpo pečius gaubiančioje juostoje įrašytas gotikinio šrifto mažosiomis raidėmis lotyniškas toks tekstas: „1542 metais šį varpą perliejau aš, Valentinas, Vilniaus kanauninkas, Pabaisko klebonas“.

Reikia pažymėti, kad iš XVI a. Lietuvoje išlikusių varpų šis vienintelis yra savo paskirties varpinėje, nors jam ir teko patirti nemažai nuotykingų peripetijų. Dar svarbu, kad varpo įraše klebonas sakosi perliejęs varpą. Varpų perliejimai – gana dažna praktika, nes jie skildavę nutikus gaisrams, ar netinkamai jais skambinant. Tad galima numanyti, kad varpo būta jau valdovo Žygimanto Kęstutaičio pastatytoje bažnyčioje. Jo dūžiuose – garsiojo mūšio aidai!

Betgi kas tas Pabaisko klebonas, varpo perliejimo iniciatorius? Tai Valentinas Pilznietis, Krokuvos universiteto auklėtinis, Vilniaus vyskupo Pauliaus Alšėniškio. paskirtas kapitulos garbės kanauninku. Jo pavardė žymi kilmės vietą – tai Pilzno miestelis Lenkijos Priekarpatės vaivadijoje. Kunigo prašymu valdovas Žygimantas Senasis 1544 rugsėjo 29 d. Brastos seime patvirtino Pabaisko bažnyčios fundaciją. O Vilniuje Valentino Pilzniečio rūpesčiui buvo pavesta Šv. Marijos Magdalietės špitolė ir koplyčia. Tad tikrai būta neeilinės asmenybės. O štai varpo liejybos data – ar ne pirmoji tiksli Vilniaus patrankų ir varpų liejyklos, vadinamos „liudvisarnia“ veikloje? Žinoma, jeigu varpas buvo liejamas Vilniuje, o ne prie Pabaisko bažnyčios ...

Pirmojo pasaulinio karo metais istorinis varpas buvo išvežtas į Maskvą, tačiau laimingai sugrįžo į savo parapiją, kai su Rusija 1920 m. buvo pasirašyta taikos sutartis. Antrojo pasaulinio karo metu, 1942 m. vasarą sužinota apie vokiečių būriui duotą nurodymą nukabinti varpą.

Klebonui leidus, drąsūs vyrai nakčia jį nukabino ir užkasė sode, Žirnajos upelio pakriaušėje. Pabaisko klebonams keičiantis, žinia apie paslėptą varpą vis buvo perduodama iš lūpų į lūpas. 1959 m. varpas buvo iškastas, tačiau neįkeltas į varpinę, o perduotas Ukmergės kraštotyros muziejui.

Tik po atkaklių pastangų bendruomenei pavyko atgauti savo skambųjį turtą. Didysis Pabaisko varpas – svarbus Lietuvos istorijos žymuo, itin vertingas kultūros paveldo objektas.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.