Nuomonės

2019.08.30 12:28

Rita Miliūtė. Kai negirdėti trukdo požiūris

Rita Miliūtė, Žurnalistė2019.08.30 12:28

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija skelbia konkursą vadovauti jai pavaldžiam Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centrui. Be to, kad šis centras turi gimnazijos statusą – jame mokosi neprigirdintys arba negirdintys vaikai – dar jis koordinuoja metodinių priemonių rengimą panašioms mokykloms.

Pretendentui vadovauti šiam centrui nėra keliamas reikalavimas mokėti gestų kalbą. Jokiu lygiu. Tokio reikalavimo nėra ir konkurse sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinio ugdymo centro direktoriaus pareigoms eiti, nors tame centre irgi mokosi sutrikusios klausos vaikai, tiktai dar mažesni.

Skaitant tokius skelbimus atrodo, kad niekas, kieno rankose yra sprendimai, nėra girdėję kurčiųjų bendruomenės prašymų, kad su kurčiaisiais dirbantys žmonės mokėtų gestų kalbą. Dar labiau, – niekam iš priimančių sprendimus nė į galvą neateina, kad mokyklos direktorius TURI GALĖTI susikalbėti su joje besimokančiais vaikais?

Būtų neįtikėtina, jeigu nebūtų iš tikrųjų. Kai nevyriausybinis Surdologijos centras savo direktoriaus konkurse reikalauja, kad jis mokėtų gestų kalbą, ir ją turi mokėti vadybininkai, kurių paslaugas kurtiesiems perka Neįgaliųjų reikalų departamentas. Valstybinių mokymo įstaigų vaikams su klausos negalia direktoriams susikalbėti su tais vaikais nereikia.

Panašiai nereikia ir pritaikyti visuomeninių pastatų žmonėms, turintiems judėjimo negalią, nors tą Lietuva yra įsipareigojusi padaryti ne tik pagal tarptautines konvencijas, bet ir pagal savo pačios teisės aktus. Pagrindinėje Lietuvos gatvėje, jei tokia laikytume Vilniaus Gedimino prospektą, ant pirštų galima suskaičiuoti įstaigas ir įmones, į kurias galima įvažiuoti vežimėliu be kieno nors pagalbos. Be jos niekaip nepavyktų patekti nė į centrinį Vilniaus paštą. Tokiais atvejais visada atsiranda tikinančių - tiktai paprašykit, būtinai kas nors užneš. Aiškintojai dingsta, kuomet paklausi, kur ir kaip žmogus, neišlipantis iš vežimėlio, turėtų to prašyti. Ir kodėl jis turi paprašyti to, kas kitam yra garantuojama kaip neatskiriama dalis orumo.

Būna ir tokių, kurie pasako – o ko negali užsisakyti paslaugą į namus? Ir nuo tokio pasakymo telieka mažiau negu vienas žingsnis – jeigu gyventų visi koncentruotai, problemų būtų dar mažiau. Paštui. Kokiai nors kitai įstaigai. Bet ne žmonėms, kurie yra mūsų visuomenės dalis ir kuri per visą sovietmetį jau buvo uždaryta arba kokiuose nors pensionatuose, arba savo namuose, nes tie, kieno rankose buvo sprendimai, nieko nepadarė, kad aplinka jiems būtų draugiška.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.