Nuomonės

2019.08.29 18:04

Raimonda Agnė Medeišienė. Terapija po „Terapijų”

Raimonda Agnė Medeišienė, apžvalgininkė2019.08.29 18:04

Rugpjūčio 25 d. „Kino pavasario“ projektas „Vasaros kinas“ pakvietė į išskirtinį patyriminį renginį buvusiame Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Jo metu buvo galima pasivaikščioti po pastatą (padėka „Open House Vilnius“ komandai), pažiūrėti dokumentinį filmą „Terapijos“ (2017 m., originalus pavadinimas „The Work”) apie Kalifornijos Folsomo kalėjime vykdomą terapinę programą, o po jo dalyvauti žurnalisto Karolio Vyšniausko moderuotoje diskusijoje su Lukiškių kalėjime dirbusiomis psichologėmis ir šioje įstaigoje bausmę atlikusiu, dabar jau keletą metų sėkmingai dirbančiu, studijuojančiu, užsibrėžtų tikslų siekiančiu vyruku, sugebėjusiu priimti teikiamą pagalbą ir kardinaliai pakeisti savo gyvenimo kryptį.

Tądien filmas buvo parodytas du kartus. Žmonių srautas ir kiekis pranoko ne tik mano fantaziją.

Nekalbėsiu apie patį filmą ir jo poveikį. Noriu atkreipti dėmesį į informacinę eilutę filmo pabaigoje: per 17 metų, kai vykdomos tokios intensyvios terapijos, anksčiau laiko į laisvę buvo išleista 40 nuteistųjų, ir jie nebenusikalto.

Tik keturiasdešimt, jei imtume bendrą nuteistųjų skaičių, įvertintume programos kaštus, atliktume aritmetinę akrobatiką, ir gautume skaičių lentelėje. Net keturiasdešimt, jei įvertintume tai, kas netelpa į vieną skaičių ar į visą lentelę: išgebėtą žmogų, sušildytą sielą, džiaugsmą būti kartu su artimaisiais. Kartu klausyti muzikos ar plauti grindis. Gyventi kartu.

Noriu tikėti, kad tiek filmas, tiek visas renginys išjudins pokalbius ar asmeninius pamąstymus, kodėl verta skirti laiko ir lėšų nuteistiesiems, kurių Lietuvoje šiuo metu apie 7000. Jie mums nematomi, bet jie yra.

Kaip ir nematome (nenorime matyti?) tokių kaip Edas. Jo autentištka istorija pasidalino sesė Fausta Palaimaitė savo feisbuko paskyroje. Pateikiu sutrumpintą tekstą.

– Ar turi svajonių?

– Ne, – ramiai atsako Edas.

Dvylika savo gyvenimo metų jis gyvena globos namuose. Dabar jam keturiolika. Rūko žolę. Geria ne pieną. Vagia. Būna agresyvus. Mušasi. Keikiasi. Provokuoja. Nenori mokytis. Dirbti – irgi. Neturi tikslo gyventi.

Senas vaikas, kuris savo gyvenime jau patyrė viską.

Praktiškai jis merdėja, nes žino- niekas nesikeis.

Juk negrįši 14 metų atgal. Negimsi iš naujo. Nepakeisi likimo.

Tokių senų vaikų Lietuvoje daug. Jie niekada nesijuokia blaivi. Jie skaito tik SMS. Jie niekuo netiki ir nieko nebijo, nes blogiau nei būti niekam nereikalingu būti negali.

Stebuklų nebūna. Neegzistuoja psichologas, kuris padėtų žmogui, praradusiam motyvą gyventi.

Tokie vaikai – socializacijos centrų, įkalinimo įstaigų, psichiatrijos klinikų būsimi klientai.

Dažniausiai jie ilgai ir negyvena- atsitiktinai žūna, yra nužudomi arba nusižudo.

Kažkokių ten motinų kažkokie vaikai.

Gyvename sparčiai gražėjančioje valstybėje, kurioje skęstančiųjų gelbėjimas vis dar yra pačių skęstančiųjų reikalas. O tokių daug: negaunančių tinkamos medicininės ar socialinės pagalbos, augančių globos namuose, sėdinčių kalėjimuose ar gulinčių hospisuose.

Rugpjūčio 25 d. renginyje „Vasaros kinas“ tikrai dalyvavo kokie 5 tūkstančiai žmonių. Garantuotai didžioji žiūrovų dalis patyrė saviterapiją. Viltis, kad jų tarpe padaugėjo suvokiančių pagalbos silpnesniems būtinybę, kad padedant kitam galima padėti sau, tikrai yra. Tikrai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.