Nuomonės

2019.09.01 11:01

Zigmas Vitkus. 1939-ieji: lenkai – pirmi kovoti, lietuviai – pirmi padėti

Zigmas Vitkus, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras2019.09.01 11:01

2019 m. rugsėjo 1 d. pasaulis mini 80-ąsias Antrojo pasaulinio karo metines. Tądien nacių Vokietija užpuolė Lenkiją. Per šešerius metus ir vieną dieną trukusį kruviniausią žmonijos istorijoje konfliktą, kurį sukėlė imperinių valstybių – Hitlerio Vokietijos, Stalino Sovietų Sąjungos, Mussolinio Italijos ir Japonijos imperijos – agresyvūs siekiai, žuvo 50-55 mln. žmonių, iš kurių dauguma buvo civiliai.

Mūsų šalis – okupuota sovietų ir vėliau nacių – neteko apie 230 tūkst. žmonių. Sovietai sušaudė, ištrėmė į Sibirą ar kitaip represavo 25 tūkst. Lietuvos žmonių, naciai išžudė daugiau kaip 200 tūkst. Lietuvos žydų, apie 5 tūkst. lenkų ir lietuvių. Be to, Lietuvos teritorijoje nuo bado, ligų ir nepakeliamo darbo mirė ne mažiau 170 tūkst. į nelaisvę nacių paimtų sovietų karių.

Paskutines 1939-ųjų rugpjūčio dienas žmonės Lietuvoje ir Lenkijoje leido kaip įprasta. Dienos išpuolė karštos, todėl džiaugtasi kaitria vasaros saule: iškylauta, maudytasi, irstytasi, kavinės ūžte ūžė. Nors rugpjūčio 23 d. Hitlerio Vokietijos ir Stalino Sovietų Sąjungos pasirašyta nepuolimo sutartis visus pribloškė ir nežadėjo nieko gero, vis dar tikėtasi – kaip kad žmonėms būdinga – jog blogiausia aplenks.

Vokiečiai atakavo ankstų rytą: 4.40 val. paryčiais jų kariuomenė daugelyje vietų peržengė 1750 km ilgio Lenkijos sieną, Luftwaffe su žeme per keletą minučių sulygino Veliunio miestelį, 4.45 val. Gdansko įlankoje ligi tol taikiu tikslu stovėjęs vokiečių karo laivas Schleswig-Holstein atidengė ugnį į lenkų įtvirtinimus Vesterplatės pusiasalyje, tuo pat metu vokiškoji „laisvojo Dancigo miesto“ policija pradėjo lenkų pašto Dancige šturmą.

Puolimas lenkams, žinoma, nebuvo netikėtas, tačiau vis tiek pribloškė metalo ir ugnies galia. Be to, nemaža dalis jų kariuomenės dar nebuvo spėjusi susitelkti numatytose pozicijose. Atsižvelgdami į Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos raginimus (retrospektyviai žvelgiant beviltiškai naivius) neaštrinti padėties, lenkai buvo vienai dienai atidėję mobilizaciją. Taigi prasidėjusi invazija dalį šauktinių užklupo pakeliui į mobilizacijos taškus.

Nuo pat pirmųjų karo dienų tapo aišku, jog karas lenkams klostosi nesėkmingai, o netrukus, pasak Kaune rezidavusio Lenkijos karo atašė Leono Mitkiewicziaus, ėmė „grėsti visiška katastrofa“. Lenkijos kariuomenei, garsėjusiai puikiai parengtais pėstininkais, kavalerija ir kovos dvasia, daug kartų stipresnio priešininko puolimo tiesiog nepavyko atlaikyti. Jų gynybos linijas išgaląstas vokiečių peilis riekė užtikrintai.

Kritišką Lenkijos padėtį sustiprino Sovietų Sąjungos įsiveržimas. Šiek tiek vėliau nei vokiečiai tikėjosi, bet sąžiningai pagal Ribbentropo-Molotovo paktą, rugsėjo 17-ąją Raudonosios armijos daliniai kirto rytines Lenkijos sienas ir beveik be pasipriešinimo pajudėjo slaptuose pakto protokoluose nustatytos demarkacijos linijos su nacių Vokietija link. Rugsėjo 22 d. jos surengs bendrą paradą Breste, arba lietuviškai Brastoje.

Vienas žymiausių lenkų poetų Zbigniewas Herbertas eilėraštyje „IX.17“ taip aprašė sovietų puolimo patirtį (šis eilėraštis, manding, perteikia ir lietuvių patirtį antrosios sovietų okupacijos pradžioje): „Mano beginklė tėvynė priims tave užpuolike / kelias, kuriuo Jasius ir Malgosia bidzeno į mokyklą / nepavirs praraja <...>. O vėliau kaip visad – gaisro pašvaistės ir sprogimai / vaikinai it bijūnai nemiegoję vadai / kuprinės pilnos pralaimėjimų nurudę šlovės laukai / keliantis dvasią žinojimas kad esame – vieni.“

Netrukus Europos spaudą pasiekė žinios apie išskirtinį vokiečių žiaurumą fronte ir užfrontėje: masinius bombardavimus, civilių pabėgėlių kolonų apšaudymą iš lėktuvų, civilių kaip skydų naudojimą puolimo metu, masinius civilių ir kariškių sušaudymus. Nenuostabu – kare su Lenkija buvo atsisakyta tokių senamadiškų praktikų kaip garbingas elgesys mūšio metu ar po jo. Nacių Vokietijos ideologijoje lenkai, kaip ir visi slavai, laikyti Untermensch – rasiškai nepilnaverčiais žmonėmis, kurie arba turi būti sunaikinti, arba paversti vergais.

Siaubingo naikinamojo karo kontekste 1939 m. rugsėjį Vokietijoje prasidėjo ir dar kai kas svarbaus, apie ką šiandien žinome ne taip plačiai. Rugsėjo 1 d. Hitlerio pasirašytu dokumentu Vokietijoje pradėta Aktion T-4 – neįgaliųjų eutanazijos programa, pagal kurią mirtinų vaistų injekcijomis Vokietijos ligoninėse per du metus buvo nužudyta 70 tūkst. iš slaugos ligoninių ir prieglaudų atgabentų neįgaliųjų. Po to „patyręs“ T-4 personalas dalyvavo žudant Lenkijos žydus ir kitus nacių požiūriu „nevertus gyventi“ žmones, iš viso apie 250 tūkst. asmenų.

O kaip Lietuva? Nepaisant tarpukario lietuvių ir lenkų nesutarimų dėl Vilniaus, 1938 m. kovo mėnesio lenkų ultimatumo, kurį Lietuvai teko priimti, vokiečių gundymų atsiimti Vilnių, Lietuvos Respublika laikėsi griežto neutralumo (1939 m. rugpjūčio 2 d. „Lietuvos aidas“ rašė: „Būti objektyvūs ir griežtai neutralūs abiejų kariaujančiųjų pusių atžvilgiu ir sykiu nepriklausomybę ir neutralumą reikale ginti visomis priemonėmis“), o privačiuose pokalbiuose – korektiško ar kartais netgi entuziastingo palankumo lenkams.

Aiškėjant, kad šis karo etapas pralaimėtas, prie Lenkijos–Lietuvos demarkacijos linijos traukė vis daugiau pabėgėlių – lenkų civilių ir kariškių – besitikinčių prieglobsčio mažoje, trapioje, bet vis dar taikoje gyvenančioje ir suverenumą išsaugojusioje Lietuvoje. Šis tikėjimas, pirmosios Lietuvos Respublikos garbei, nebuvo apviltas. Lietuviai pagarbiai, palankiai ir geranoriškai 1939 m. rugsėjį sutiko, priėmė 14 tūkst. sumuštos Lenkijos kariuomenės kareivių ir karininkų bei iki 35 tūkst. civilių lenkų ir žydų*.

Vienas lenkų kariškis rašė žmonai: „Lietuviai į mus žiūri akylai, bet be jokios pašaipos ar paniekos, nes gerai supranta, ką reiškia kariui atiduoti ginklą ir eiti bastytis svetur. Pirmiausia Lietuvos žemėje man pasiūlė vandens gertuvę, o gyventojų vaišingumas mus lydėjo iki pat stovyklos. Jie tai darė ne dėl to, kad mus, lenkus, labai mylėtų, o todėl, kad mes esame žmonės, kurie neteko ne tik savo tėvynės, bet ir paprasto juodos duonos kąsnio, ir dėl to tai mano akyse turėjo dar didesnę vertę.“

Tokia pagalba galėjo tūlą nustebinti dėl dviejų priežasčių: apsispręsta padėti kaimynams, kuriuos dvidešimt metų propaganda pozicionavo kaip priešų priešus ir nenaudėlius; be to, apsispręsta padėti į nelaimę patekusiems žmonėms, nors didžiosios valstybės dar 1938 m. Eviano konferencijoje Šveicarijoje buvo pasiuntusios aiškų signalą: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Žinia, Eviane kalbėta apie pabėgėlių žydų priglaudimą (išskyrus Dominikos Respubliką ir Kostą Riką, likusios 30 valstybių priimti didesnį skaičių pabėgėlių atsisakė), bet iš esmės tai reiškė atsisakymą priimti visus „silpnuosius“, jei jų, neduok Dieve, atsirastų daugiau.

Kaip yra pastebėjęs istorikas dr. Simonas Strelcovas, daug kas žino Japonijos konsulą Kaune Chiunę Sugiharą, kuris kartu su Olandijos konsulu Janu Zwartendijku išgelbėjo 6 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos žydų (beje, nuo sovietų) išduodamas jiems „gyvybės vizas“, tačiau labai mažai kas žino apie tai, kad Sugihara nebūtų galėjęs tų žmonių išgelbėti, jei jų prieš tai nebūtų išgelbėjusi Lietuvos Respublika.

Šia prasme Lietuvos politiką pabėgėlių atžvilgiu galima laikyti alternatyva tuo metu dominavusiai politikai, kai žydų pabėgėlių priėmimas – nepaisant dienomis stiprėjančio prieš juos nukreipto teroro Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje, vėliau Lenkijoje – buvo vis labiau ribojamas. Tuo metu Lietuva priėmė ir ėmėsi išlaikyti visus nuo nacių besitraukiančius Lenkijos Respublikos piliečius – lenkus ir žydus. Turėkime galvoje, kad tai buvo maža valstybė, susidurianti su didžiuliais ekonominiais sunkumais, prieš metus netekusi vienintelio savo uosto, taigi žymios dalies pajamų**.

Kaip yra pastebėjęs istorikas dr. Simonas Strelcovas, daug kas žino Japonijos konsulą Kaune Chiunę Sugiharą, kuris kartu su Olandijos konsulu Janu Zwartendijku išgelbėjo 6 tūkst. Lenkijos ir Lietuvos žydų (beje, nuo sovietų) išduodamas jiems „gyvybės vizas“, tačiau labai mažai kas žino apie tai, kad Sugihara nebūtų galėjęs tų žmonių išgelbėti, jei jų prieš tai nebūtų išgelbėjusi Lietuvos Respublika. Vien Lietuvos generalinis konsulatas, kuriame dirbo trys asmenys, per nepilną rugsėjo mėnesį Vilniuje išdavė apie tūkstantį vizų atskiriems pabėgėliams ir jų šeimoms vykti į Lietuvą ir trečias šalis.

Jei Lenkijos Respublika buvo pirmoji kovoje su nacių Vokietija, tai Lietuvos Respublika – pirmoji, suteikusi pagalbą karo pabėgėliams ir kariškiams plačiu mastu. Jei ieškotume istorijos siužetų, į kuriuos galėtume lygiuotis dabartyje, stengdamiesi paversti Lietuvą pasigėrėjimo verta šalimi, tai 1939–1940 m. pabėgėlių iš nacių ir sovietų okupuotos Lenkijos gelbėjimo istorija galėtų būtų viena iš jų. Nebūtinai visi tuometiniai politiniai sprendimai buvo grįsti nuoširdumu, tačiau visiškai pakanka, kad laikytasi sutartų bendražmogiškosiomis vertybėmis grįstų konvencijų, net jei tai ir buvo didelė ekonominė našta.

* Lietuvos Raudonojo Kryžiaus duomenimis, 1940 m. sausio viduryje Lietuvoje (su atgautu Vilniaus kraštu) buvo jau 34 939 „atbėgėliai“: 4173 lietuviai, 17297 lenkai, gudai, rusai ir 13469 žydai.

**1939–1940 m. pabėgėliams, jų šalpai, stovykloms, administracijai išleista 15 mln. litų, dar 5 mln. litų – lenkų kariškiams išlaikyti, 5 mln. litų pervedė užsienio organizacijos.

Populiariausi