Pripažinkime – šiemetės vasaros kaitra priklausė ne tik nuo debesų ir saulės. Net jei orų prognozės užima vis didesnę mūsų informacinio lauko dalį. Net jei orų mergaitės ir berniukai kartais padeda patraukti liaudies dėmesį skandalingos liūties pranašystėmis.
Kaip kadaise yra sakęs filosofas Kęstutis Girnius, kai mažoje ir ramioje šalyje trūksta įvykių, tenka įskandalinti kad ir kokią banalią smulkmeną. Nuo tos ištarmės daug laiko praėjo, o 4G duomenų srautas tik palengvina pranešti žinią: Dangus griūva!
Tačiau visuomenės įtampos, susijusios su memorialinės lentos J. Noreikai naktiniu nukėlimu ir K. Škirpos gatvės pavadinimo pakeitimu, priklauso prie labai rimtų dalykų. Tiesą sakant, nepaisant minorinių ilgalaikių paprastėjančios žiniasklaidos ir viešo kalbėjimo tendencijų, ginčo dėl skaudžios atminties lygis yra visai patenkinamas. Daug rimtų argumentų pažerta socialiniuose tinkluose, daug svarstytinų įžvalgų šmėkštelėjo viešumoje. Net prezidentui Gitanui Nausėdai, dar vos pradėjusiam pirmąjį mėnesį svarbiausioje šalies kėdėje, teko santūriai reaguoti į Vilniaus mero sprendimus. Mintis – viską, kas svarbu tautos atminčiai, turi nuspręsti kokia nors centrinė valdžios įstaiga.
Tiesą sakant, nepaisant minorinių ilgalaikių paprastėjančios žiniasklaidos ir viešo kalbėjimo tendencijų, ginčo dėl skaudžios atminties lygis yra visai patenkinamas.
Keliskart klaustas TV ir radijo žurnalistų bandžiau samprotauti ir aš, nors kaip ir daugelis lietuvių esu sunkiai slegiamas abejonių. Tad prabėgomis pasidalinęs viena kita mintimi, kaip ir privalau jas sutvarkyti raštu. Apibendrinsiu: nors nėra lengvai paaiškinama, kodėl būtent dabar, beveik trisdešimt metų praslinkus nuo išsivadavimo iš sovietų, šitokiu aštrumu atminties šukės įsiręžia į mūsų delnus, tačiau visuomenės susiskaldymas į konfliktuojančių atminčių būrius yra neišvengiamas. Netikiu, kad kokios nors valdžios parėdymai ir suprimityvintų Lietuvos istorijos vadovėlių komiksai viską išriš. Žmonės prisimins skirtingus dalykus, o kai kurie jautriai paklaus savęs – kaip įstengčiau pasielgti aš pats: vidurnaktį į mano namų duris pasibeldus mirtinan pavojun atsidūrusiam nepažįstamam žydų vaikui, ar sovietų stribams suvarius gimines į gyvulių vagonus tolimai tremčiai? Kas buvo ir yra žmogaus jėgoms?
Tad stipriausias lūkestis, susijęs su šios vasaros visuomeniniu įkarščiu, – tai sugrįžimas prie rimtų istorijos knygų, prie tyrimais ir tiksliais faktais grindžiamų argumentų. Nesibaigiantis, inteligentiškumo, išminties ir žmogiškumo reikalaujantis besiginčijančių dėl savos atminties kelias. Kultūros antropologai yra pastebėję, kad neretai karšto patriotizmo iškelti paminklai ir memorialinės lentos yra it kokie atminties šulinių dangčiai: užverti ir pamiršti – atsiskaityta.
Žmonės prisimins skirtingus dalykus, o kai kurie jautriai paklaus savęs – kaip įstengčiau pasielgti aš pats: vidurnaktį į mano namų duris pasibeldus mirtinan pavojun atsidūrusiam nepažįstamam žydų vaikui, ar sovietų stribams suvarius gimines į gyvulių vagonus tolimai tremčiai? Kas buvo ir yra žmogaus jėgoms?
1941 m. birželio Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo J. Brazaičio palaikus perlaidojant Prisikėlimo bažnyčioje Kaune kilusio ginčo metu rašiau, kad tam tikra prasme man daro įspūdį, kaip italai sugyvena su Mussolini atminimu. Predapio kapinėse yra dučės šeimos tomba, jo palaikų vieta. Kartais tūkstančiai žmonių – jo garbintojų – prie jos susirenka. Bet valstybinės valdžios ten nėra. Ilgainiui suprasta, kad ne ji nuspręs, kaip ir ką prisiminti. Per Holokausto dieną kartais ir šioje vietoje bandoma demonstruoti, prie kokių baisybių fašistų valdžia prisidėjo.
Mes, kartu su Hitlerio ir Stalino kraujo žemėmis prieš 80 metų paverstos Vidurio Rytų Europos tautomis, galime suprasti, kaip buvo įmanoma aukoms ir budeliams keistis vietomis, kaip buvo įmanoma kolaboruoti su vietomis besikeičiančiais okupantais, kaip viename žmoguje kankinys ir kankintojas galėjo sutilpti.
Ar galime įsivaizduoti kad ir tokią atminties lentą: Šiame name dirbo toks ir toks žmogus. Buvo apskrities viršininkas, prisidėjęs prie žydų geto kūrimo 1941-jų liepą, perėjęs į antinacinį pogrindį, kalėjęs Štuthofe ir vėliau sovietų nukankintas kartu su keliais kitais lietuvių patriotais. Linkstu galvoti, nors su malonumu klysčiau, kad tai beveik neįmanoma misija. O gal tik dabar, svaigstant nuo de-humanizuojančių universitetų optimizavimo ir viešosios komunikacijos mašinų ūžimo?
