Nuomonės

2019.08.23 13:25

Matas Maldeikis. Įdomiausias Europos politikas

Matas Maldeikis, Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje2019.08.23 13:25

Politikų būna labai įvairių. Esama žmonių, kuriuos išrenka, ir todėl jie save laiko politikais. Būna blankių, pilkų politikų: kol šmėkščioja akyse – lyg ir yra, bet niekaip negali prisiminti, ką jie kalba. Bet būna ir stiprių politikų, priverčiančių suktis ir judėti visą politinę mašiną.

Europoje šiuo metu nėra įdomesnio ir stipresnio politiko nei Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvinis (net jeigu nepamiršime pagerbti britų Boriso Johnsono).

Apskritai Italijos politikoje nieko naujo, tiesiog dar viena eilinė politinė krizė. Šį sykį ją pagimdė M. Salvinio sprendimas atšaukti jo vadovaujamo politinio judėjimo palaikymą šalies koalicinei vyriausybei ir reikalavimas surengti pirmalaikius rinkimus.

Šalies premjeras Giuseppe Contė dar bandė laviruoti, sušaukė kelis derybų ratus tarp M. Salvinio vadovaujamos Lygos bei koalicijos partnerio Luigi di Maio vadovaujamo M5S judėjimo. Jų liūdna baigtis buvo akivaizdi iš anksto: M. Salviniui nereikia kompromisu paremtų sprendimų. Jis kelia statymus ir siekia viso banko.

Prieš kelerius metus iš politikos gelmių išniręs M. Salvinis atrodė kaip tik dar vienas vienadienis populistas. Pradžioje jis tikrai panėšėjo į vienos dainos žvaigždę, kuri klausytojams pasiūlo naujai harmonizuotą, lyg ir kitaip skambančią dainą, tačiau jau antra daina suskamba banaliai, o begimstanti nova užgęsta taip pat greitai, kaip ir pakilo.

Ši tiesa ypač tinka Italijai, valstybei, kur stipresnių politikų nesimatė jau ne vienas dešimtmetis.

Vis dėlto vis dar Italijos vicepremjeras ir vidaus reikalų ministras M. Salvinis pasirodė esąs drėbtas iš kitokio molio. Išmaniai naudodamasis socialiniais tinklais principingos pozicijos ištroškusiai šalies publikai jis pasiūlė ir tvirtą nuomonę, ir – bent kol kas – labai griežtą ištikimybę savo žodžiams. Ir tada nustebo ne tik vietinė publika, bet ir visa Europa.

Nors griežtai atmesti bet kokius siūlymus migracijos, visų pirma iš Afrikos atplaukiančių žmonių, klausimu Italijoje nebuvo itin sudėtinga, tačiau tai padėjo M. Salviniui užsiauginti politinius reitingus. Keblesnė padėtis susiklostė, kai pasipylė žiniasklaidos ir europinių institucijų kritika, tačiau ir tada M. Salvinis beatodairiškai laikėsi savo pozicijų, tiesiog atsisakydamas atvykti ten, kur žino sulauksiąs nemalonių replikų ir klausimų.

Šalyje, kurioje ekonominė stagnacija tęsiasi jau dvidešimt (!!!) metų, panaši politika pasmerkta sėkmei. Prieš metus vykusiuose šalies parlamento rinkimuose Lygą palaikė 17 procentų rinkėjų, o pavasarį vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose ji surinko dvigubai daugiau – 34 procentus. Šiame kontekste neeilinių rinkimų siekis suprantamas: M. Salvinis tyliai (jei tai apskritai įmanoma italui) svajoja apie daugumą parlamente ir ministro pirmininko kėdę.

Šalyje, kurioje ekonominė stagnacija tęsiasi jau dvidešimt (!!!) metų, panaši politika pasmerkta sėkmei.

Ir va čia iškyla pats įdomiausias klausimas – o kiek toli gavęs valdžią gali žingsniuoti M. Salvinis? Atsakant reikia kalbėti ne tik apie M. Salvinio politinę ateitį, bet ir apie Italijos trumpo ir vidutinio laikotarpio perspektyvas.

Metai, kuriuos M. Salvinis praleido vidaus reikalų ministro poste, nors ir parodė, kad jis geba įsitvirtinti savo pozicijoje migrantų klausimu, tačiau – bent kol kas – nesuteikia pakankamai medžiagos, kad būtų galima rimtai prognozuoti, kokios ekonominės politikos jis laikytųsi gavęs sprendimų laisvę.

Puikiai suprasdamas, kad šalis, kurios skola siekia 132 procentus BVP ir kuri, būdama eurozonos nare, neturi galimybės devalvuoti savo valiutos, M. Salvinis puse lūpų flirtuoja net su siūlymais atsisakyti euro ir sugrąžinti nuosavą Italijos valiutą. Kadangi apie galimas pasekmes nutylima, pasėta mintis kol kas auga ir stiprėja be didesnio pasipriešinimo.

Galime ironiškai šyptelėti ir pasakyti, kad tai tik tušti kliedesiai, tačiau politika tuo ir įdomi, kad čia retkarčiais atsiranda žaidėjų, kuriuos galima pavadinti savižudžiais, mat jie įsikibę savo įsitikinimų ir principų eina gerokai toliau, nei siūlytų sveikas protas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – panašia „Brexito“ be sutarties korta bando žaisti dabartinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas B. Johnsonas.

Vis dėlto akyliau stebint ryškėja vienas skirtumas: Europoje mažai kas tiki, jog britų premjeras ketina nusižudyti, tad klausydama kalbų apie pasitraukimą be sutarties Europos Sąjunga šypsosi. Ji žino, kad B. Johnsonas blefuoja ir nėra savižudis.

Bet ar nėra toks pat savižudis M. Salvinis, kol kas vargu ar žino patys italai. Kartais net atrodo, jog aiškiai atsakyti negalėtų net pats pasakojimo herojus.