Nuomonės

2019.08.17 14:28

Vaiva Rykštaitė. Anūkų teisė į senelius

Vaiva Rykštaitė, rašytoja2019.08.17 14:28

Moterų keturiasdešimtmetis – tai naujasis trisdešimtmetis. Tokią tendenciją pastebiu JAV žiniasklaidoje ir savo aplinkoje. Moterys, ypač didmiesčiuose, vėliau kuria šeimas, vėliau gimdo vaikus. Anksčiau keturiasdešimt kažkelerių metų nėščioji kėlė visuomenės nuostabą ir gydytojų baimes, bet dabar tai tampa vis dažnesniu reiškiniu, kurį stebėdama pagaunu save galvojančią, kad močiutės gimdo vaikus. Ir tie vaikai greičiausiai augs be tikrųjų močiučių.

Tai rašau be menkiausio ketinimo teisti ar įžeisti, vien lygindama su savo šeimos pavyzdžiu: kai gimiau, mano močiutei buvo keturiasdešimt treji. Tiek pat dabar yra mano draugei, supančiai trijų mėnesių pirmagimį. Greičiausiai ta draugė yra kantresnė ir išmintingesnė motina, nei jei būtų gimdžiusi dvidešimt kelerių. Kita vertus, amžiaus prasme ji tartum močiutė, niekad anksčiau neturėjusi vaikų, taigi, ir jokios ankstesnės patirties; todėl gali būti, kad labiau dėl visko jaudinsis, nerimaus. Bet čia vėl – tik mano spėlionės.

Faktas, kad ekologinės krizės ir žmonijos populiacijos gausos kontekste labai naudinga kuo vėliau susilaukti vaikų, nes sukurdami didesnį laiko tarpą tarp kartų tolygiau paskirstome resursus. Paprasčiau kalbant, jei žmonės susilauktų vaikų būdami dvidešimties metų amžiaus, per šimtmetį jų rastųsi jau penkios kartos. Ir priešingai, susilaukiant vaikų po keturiasdešimties, šimtmetyje išsitektų vos dvi ar trys kartos, kurioms liktų daugiau maisto ir gryno oro. Tačiau, kaip jau minėjau, trūktų kito svarbaus gyvenimo aspekto – senelių ir močiučių.

Nežinau, kiek vėlyvo gimdymo tendencija gyva Lietuvoje. Tačiau tikrai žinau čia esant vieną atvirkštinį reiškinį – gyvena daug močiučių, kurios negali pamyluoti savo anūkų. Tūkstančiai mažylių emigravę su tėvais, daug gimę svetur. Gerai, jei pasikalba matydami vieni kitus per išmaniųjų telefonų vaizdo kameras, kol maži, dar turbūt vieni kitiems paguguoja, bet dažnas emigrantas anūkas nebemoka senelių kalbos ir paaugęs paprasčiausiai su jais nesusišneka. Šioje situacijoje senelių širdies skausmas – pačių senelių reikalas, nes, kaip kartą taikliai parašė poetas Khalil Gibran, „jūsų vaikai nėra jūsų, (…) jie jums nepriklauso“. Galima tik tikėtis, kad vaikai ir anūkai bus šalia, bet reikalauti to beviltiška.

O ko gali tikėtis mažyliai? Kol pati neturėjau vaikų, gyvenimas emigracijoje rodėsi tik mano pačios reikalas, nuotykis, iššūkis ir dar daug kas. Tačiau dabar, suvokiant, kiek daug nerealizuojamos senelių meilės liko Lietuvoje, kol mano dukros laiką leidžia su auklėmis, vis dažniau kirba klausimas: ar anūkai turi teisę į senelius?

Gyvūnų karalystėje senelių ir anūkų ryšys yra unikalus, būdingas tik žmonėms ir kai kurioms banginių rūšims. Rizikuoju pasirodyti ne laiku ir ne vietoje sentimentali, tačiau turbūt ne man vienai seneliai asocijuojasi su kantrybe, išmintimi ir tradicijų perdavimu. Senelių vaidmuo anūkų gyvenime – tai ne tik pasakų skaitymas ar naminis maistas. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad senelių ir anūkų bendravimas mažina depresijos simptomus abiem bendraujančioms pusėms, senelių įsitraukimas į anūkų ugdymą statistiškai padidina vaikų šansus išgyventi kritinius laikotarpius ir dargi ilgina pačių senelių gyvenimą, mažina riziką susirgti Alzheimerio liga.

Kitos psichologinės studijos duomenimis, anūkai sugeba priimti arba žiūrėti pro pirštus į charakterio savybes ir įpročius, kuriuos turi seneliai, daug labiau, nei tai matydami savo tėvuose. Kitaip tariant – sugeba priimti senelius tokius, kokie jie yra, neteisdami ir nesmerkdami. O tai jau savaime – ryšys, turintis tolerancijos ir pagarbos potencialą, koks retai kada būna tarp vaikų ir jų tėvų.

Ankstesnėje kartoje seneliai aktyviai prisidėdavę prie vaikų ugdymo, tačiau dabar naujieji seneliai dažnai lieka nuošalyje – dėl didelio atstumo, dėl emigracijos, dėl vėlyvo gimdymo, kuomet senelių jau nebėra arba jie per seni rūpintis anūkais, o gal dėl kokios nors keistos ekstremalios ugdymo teorijos, kuria tikėdami tėvai tampa vieninteliais mokytojais (kaip, pavyzdžiui, gan populiarus namų mokymas JAV).

Tokiais atvejais seneliai netenka džiaugsmo, tačiau daug daugiau šiuo atveju netenka mažyliai. Pažinti savo senelius ar – dar geriau – visą plačią giminę yra vertinga gyvenimo dovana, nesvarbu, ar ją traktuosime kaip dvasinę ramybę suteikiantį mistinį kraujo ryšiais grįstą apsaugos ratą, ar kaip svarbų istorinį paveldą, mat niekas gyviau nepapasakos praeities įvykių už ir stribams, ir žaliukams kaime ant kelių sėdėdavusią močiutę. Kas išmokys šeimos pyragų receptų, kas pasakos apie anuos laikus, jei ne seneliai?

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra numatyta vaiko prigimtinė teisė žaisti ir turėti laisvalaikį. Kai kurie tėvai dar prieš susilaukdami vaikų perka namą rajone su geromis mokyklomis, taupo pinigus būsimoms atžalų studijoms, vėliau samdo mokytojus, perka knygas.

Žinoma, ne visiems gyvenime pasiseka turėti geranoriškus senelius. Tačiau jiems gyviems esant būtų labai gražu ir prasminga planuoti gyvenimą taip, kad seneliai gyventų šalia ir prisidėtų prie anūko vertybinio kapitalo. Neturintys senelių mažyliai nežino, ką praranda, bet jei žinotų, – šypsausi tai įsivaizduodama – išeitų į gatves protestuodami su plakatais rankose „Anūkai turi teisę į senelius!“