Nuomonės

2019.08.16 17:22

Raimonda Agnė Medeišienė. Kasdienio gyvenimo šventė

Raimonda Agnė Medeišienė, apžvalgininkė2019.08.16 17:22

Erikos Umbrasaitės knygą „Prancūzija mon Amour” apie nuodėmingai malonų prancūzų meną gyventi galima vadinti vasariška, dėl lengvumo, ar vasarine, dėl gyvenimo ritmo, dažnu atveju koreguoto atostogų pertrūkiais, leidžiančiais daugiau paskaityti (nes daugiau nei 460 psl.!). Bet nebūtina.

Galima įsivaizduoti, kad ji skirta išskirtinai frankofilams. Bet tikrai ne. Gali nemėgti prancūzų kalbos, prancūzų kino, nesvaigti apie atostogas Provanse, o knyga užkabins. Man, rusenančiai nepaaiškinama meile Galicijai, ji sukėlė spiečių minčių apie šias netolimas atstumu, bet visgi gerokai kultūriškai skirtingas šalis, o tuo pačiu – ir Lietuvą. Menas maloniai gyventi prasimuša bet kurioje geografinėje platumoje, bet kurioje šalyje, tik štai supratimas apie esminius gyvenimo malonumus kardinaliai skiriasi.

Lengva ranka autorė dėlioja tiek smulkutes detalės, tiek ilgesnes istorijos, kurių dalyviai -realūs žmonės su vardais, savais pomėgiais ir keistenybėmis, ir taip su objektyvia meile kuria kasdienio gyvenimo kaleidoskopą. Nujauti, kad pati Erika persisunkusi gyvenimo, kaip dovanos džiaugsmo, stebimo per jos galerijos Isižake langus. „Esu istorijų kolekcininkė. Man patinka klausytis žmonių ir šalių, o po to perpasakoti kitiems“, – sako ji.

Žavu, kad Prancūzija nesupakuojama į vienspalvę prabangią pakuotę.

Žavu žinoti, kad prancūzų politikai kone labiau vertinami ne už pasiekimus politikoje, o už literatūrinius gebėjimus ar filosofines įžvalgas.

Žavu girdėti apie „prancūziškiausias” pokalbių temas, pomėgį diskutuoti ir neklijuoti etikečių.

Žavu prisiminti, kad lengvas flirtas nuskaidrina dieną, nors pats savaime jis dažniausiai nieko nereiškia.

Žavu patirti spalvingos autorės kalbos poveikį ir čia pat pastebėti, kaip profesinė veikla, gyvenimo rutina skurdina mūsų kalbą, o tai reiškia ir mintis, ir svajones…

Jei sakyčiau, kad knyga „Prancūzija mon Amour” įdomi, informatyvi, – būtų šabloninė tiesa. Autorė suteikia skaitytojui šansą įsitraukti į žaidimą ir susidėlioti savos Prancūzijos, kiek netvarkingos, chaotiškos, daugiaveidės, dėlionę sakydama, kad nebūtina jos skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio.

Knyga apgaulinga: ji lyg neturi didelių pretenzijų; autorė nesiima visažinės vaidmens, o jauti ir žinias, ir patirtis. Piešiasi analogija su prancūze, valandą skyrusią makiažui. Nepastebima, o gražu ir paveiku! Ir vertinga.

Knyga gali asocijuotis su A. Gaudi mozaikomis, lyg bet kaip sudėtomis iš suskaldytų keraminių plytelių. Arba su vienuolių iš spalvoto smėlio tylomis kuriama mandala – be brėžinio po kruopelę subyrančiu grožiu, vėliau lengva ranka atiduodamu upei.

Bet visgi labiausiai ji tarsi kaleidoskopas – kaip bepasuksi, spalvoti stikliukai sukris į netikėtai struktūruotą ornamentą; kokį skyrių atsiversi – nuodėmingai malonus prancūzų menas gyventi pakutens troškimą pačiam padaryti kažką panašaus – lengvai, smagiai, skaniai. Galbūt – sukurti savą knygą apie įsimylėtą šalį. Būtų puiku. Turėtume daugiau gyvenimo šventės.