Nuomonės

2019.08.15 13:17

Rima Urbonaitė. Politika grįsta principu „vežimas prieš arklį“

Rima Urbonaitė , politologė2019.08.15 13:17

Pastarosiomis dienomis politikų pareiškimai ir ginčai viešojoje erdvėje verčia kelti klausimą, ar turime kai kuriose srityse aiškius prioritetus.

R. Karbauskis prabilo apie nacionalinį susitarimą dėl švietimo sistemos kūrimo gairių. Niekas net nedrįstų ginčytis, jog švietimas ir jo kokybė yra visko pamatas. Niekas, išskyrus politikus, kurie, regis, taip ir nesiryžta imtis rimtų pertvarkų. Jau pats faktas, jog R. Karbauskis apie tai pradeda viešai svarstyti 2019 m. rugpjūtį, po trejų metų buvimo valdžioje, negali nekelti apmaudo ir nusivylimo.

O švietimo sistemos esminė pertvarka ir galėjo, ir net turėjo būti naujos valdančiosios daugumos, jei ji deklaravo apie tikrai kokybiškai naują politiką, pagrindinis tikslas. Bet sprendimų priėmimas, kuris jau vėluoja faktiškai kelis dešimtmečius, netapo šios kadencijos valdančiųjų vėliava. Tai nereiškia, jog nieko nebuvo daroma. Tačiau pirma įgyvendinti smulkesnius uždavinius, o tik paskui ieškoti nacionalinio susitarimo kiek keista.

Itin svarbios mokyklose dėstomų dalykų turinio pertvarkos buvo numatytos ir vyriausybės programoje. Kas nutiko? Tik 2018 metų spalio 9 d. Ugdymo plėtotės centro internetinėje svetainėje randame informaciją apie viešąjį pirkimą bendrosioms ugdymo programoms parengti. Jau tuo metu atrodė, kad vėluojama gerokai. Tačiau tai buvo dar ne viskas. Tas pats Ugdymo plėtotės centras jau spalio 16 skelbė, jog konkursas stabdomas, o direktorius apskritai atsistatydina. Ir vėl viskas iš naujo.

Dabar prabyla ir R. Karbauskis ir viceministras. Tačiau girdint juos bei paties ministro pasisakymus galai jau nesueina. R. Karbauskis aiškina, jog mokyklų tinklo klausimas paliekamas savivaldybėms. Tai verčia ne kiek nusiraminti, bet dar daugiau nerimauti, ar valstybė turi strategiją ir ar ryšis ten, kur reikia, pagaliau imtis atsakomybės.

Tai nepopuliarūs, skaudūs ir itin sudėtingi sprendimai. Ir, taip, niekas čia per mėnesį nepadaroma. Bet mes jau vėluojame. Ir atskirtis švietime tik didėja, pasmerkdama vaikus ir tolimesnei socialinei atskirčiai, kurios pašalpų didinimu neišspręsi.

Sunku suprasti ir prioritetus kai kuriose kitose srityse. Pavyzdžiui, žemės ūkio perkėlimo į Kauną besitęsiantis performansas jau kelia klausimų net ir naujai paskirtam ministrui. Ir net stebėtina, kiek dėmesio ir pastangų yra skiriama šiam tikslui. Kad tiek jėgų būtų skirta, pavyzdžiui, problemų, susijusių su žemės nuoma, dėl ko ir teko atsistatydinti ankstesniam ministrui, sprendimams. Bet informacijos apie tokių sprendimų iniciatyvas rasti nepavyko. Gal kažką praleidome ir politikai pasikuklino pasigirti?

Vis dėlto svarbiausia, kad ministerija būtų kuo arčiau Lietuvos geografinio centro, nes ūkininkams gi važinėti bus patogiau. Ministeriją perkelti galima gana lengvai, bet ar tikrai sprendžiant politines problemas galime toli nuvažiuoti vis statydami vežimą prieš arklį?