Vos prieš 10 metų – mažai kam žinomas rajono policininkas. Staiga jį nušviečia televizijų blykstės, tauta ima garbinti kaip didvyrį, ir, už vienos rankos vedamas Sauliaus Skvernelio, už kitos – Vytauto Bako, tas policininkas, Dainius Gaižauskas, jau eina į tribūną duoti Seimo nario priesaikos.
Kas, kad už nugaros – kitų pareigūnų skundai ir oficialiai registruoti prašymai kelti bylas dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir neteisėto spaudimo. Kas, kad dabar premjeras S. Skvernelis susilaiko nuo komentarų apie tarsi vis dar bendražygį. Kas, kad V. Bakas svarsto, jog D. Gaižausko veikla, dėl kurios Policijos departamento Imuniteto valdyba rengėsi pradėti tarnybinį patikrinimą, bet taip jo ir nepradėjo, kovotojui su korupcija staigiai palikus policiją ir pasukus į Seimą, verta prokurorų dėmesio.
Be stiprių užtarėjų rajono policininkui nebūtų nei rampų šviesų, nei šlovės, nei gėlėmis kloto kelio. Ar S. Skvernelis ir V. Bakas jaučiasi ramūs, kai jų veiksmai augina gaižauskus?
Tik primenu, nuo ko prasidėjo pareigūno D. Gaižausko šlovė. Nuo 2009 m. rudenį nuskambėjusios žinios, įgarsintos D. Gaižausko vadovautos Kalvarijų kriminalistų grupės. Ir išnešiotos po Lietuvą tų, kuriems tai buvo paranku.
„Aukšti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai dalyvauja nusikalstamo pasaulio, susijusio su kontrabanda ir vagystėmis, veikloje, o jų veiklą dangsto aukštesnių teisėsaugos įstaigų vadovai.“ 2009 m. spalio pabaiga.
„Jeigu paliestume tą laikotarpį, jis tikrai išskirtinis, – LRT Tyrimų skyriui pasakoja D. Gaižauskas. – Jūs pagalvokite: mažas komisariatas, mes buvome sugalvoję sistemą, ir susiderinę, aišku, su Kriminalinės policijos biuru veiksmus, mes kelis metus tyrėme ypatingai aukštų, galima sakyti, susijusių pareigūnų veiksmus, ir jie nė vienas nenujautė.“
Istorija, kuria tuo metu patikėjo Lietuva, iš pirmo žvilgsnio atrodė išties įspūdingai: lyg aštraus siužeto filme ten švilpė kulkos, o nusikaltėliai visureigiais taranuodavo pareigūnus, bet mažo miestelio paprasti policininkai, prieš kuriuos susitelkė juodos jėgos vadovybės viršūnėse, nenuleido rankų ir kovojo prieš kontrabandininkus ir valstybės turto (iškirstų malkų pavidalu) grobstytojus, dengiamus „stogų“ su antpečiais.
Ar S. Skvernelis ir V. Bakas jaučiasi ramūs, kai jų veiksmai augina gaižauskus?
Ta Lietuva, kuri su įsitikinimu kartojo, kad „už vištą vargšą žmogų sodina, o milijonus pavogę ponai vaikšto laisvėje“, atsistojusi plojo didvyriams. Pareigūnų profsąjungos, kurių smaigalyje stovėjo V. Bakas, į mitingus teisingai kovai palaikyti vedė pareigūnus. S. Skvernelis, vos tapęs generaliniu policijos komisaru, ėmėsi daryti tvarką, paremdamas kalvarijiečius. Nes iki jo buvę vadovai to nepadarė.
O jei – iš kitos pusės? Na, tiesiog pafantazuotumėme. Pavyzdžiui, kad mažo miestelio nedidelis policijos vadukas nori aukštesnių pareigų, jau net matuojasi tą kėdę, bet didesni viršininkai jo nepaskiria? Ir tada, pasiremdamas jau minėto kelerius metus trukusio stebėjimo medžiaga, kuri šiek tiek pagrįsta, šiek tiek – ne, bet įtikinęs pavaldinius, kad taip reikia, vadukas paskelbia, kad vienas iš aukštesnių viršininkų, tas, kuris buvo atrankos į postą komisijoje, užsiima kontrabanda ir miško grobstymu, o šio tiesioginis vadovas jį dengia?
Jei fantazija nuneštų taip toli, kad leistume sau įsivaizduoti, kaip vadukas su tuo, ką turi, vyksta į Vilnių, pas viršininkų viršininkus, į patį Policijos departamentą? O ten vadovai, užuot paploję rankomis, sako – niekai, negrįsta, arba duok tikrus įrodymus, arba liaukis? Įtariamųjų, dangstančių nusikaltėlius, sąraše tada atsiduria ir aukščiausi viršininkai.
Paskui, fantazuojame, apie eilinių didvyrių veiksmus sužino apygardos prokuroras. Nustemba, nes pagal įstatymus įtarimus gali teikti ne policininkai, bet prokurorai, ir pareikalauja bylos. Aptinka šiurkščių Baudžiamojo kodekso pažeidimų. Išsikviečia košę užvirusį vaduką ir vyriškai klausia – ką čia išdirbinėji, pats esi vertas tyrimo dėl piktnaudžiavimo tarnyba. Įtariamųjų, dangstančių nusikaltėlius, sąraše atsiduria ir apygardos prokuroras.
Policijos departamente vienas po kito seka tyrimai. „Kalvarijos samurajais“ vadinamų kriminalistų metami kaltinimai niekaip nesitvirtina. Bet jie garsiai – labai garsiai – kalba apie patiriamą spaudimą. Profsąjungos kaitina publikai kraują. Publika reikalauja aukščiausių galvų ir garbina eilinius didvyrius. Ir taip – kelerius metus.
Bet visa tai, sakau, fantazija. Realybėje, jei kalbėsime apie 2009 m. inicijuotą procesą, kaltinimai buvo mesti Marijampolės apskrities Vyriausiojo policijos komisaro pavaduotojui Edvardui Bukotai, kaltinant jį kontrabandos dangstymu ir miško vagyste, šio tiesioginiam vadovui Kęstučiui Kalinauskui, esą nenorėjusiam matyti pavaldinio darbelių, taip pat – tuometiniam policijos generalinio komisaro pavaduotojui Visvaldui Račkauskui, kaip teigta, nesiėmusiam veiksmų, ir Kauno apygardos generaliniam prokurorui Kęstučiui Betingiui, išsireikalavusiam ir tyrusiam D. Gaižausko ir jo pavaldinių surinktą medžiagą.
Tyrimą atlikę nesusiję Klaipėdos prokurorai per dvejus metus taip ir negavo įrodymų, pagrindžiančių V. Račkausko, ir K. Betingio, ir K. Kalinausko kaltę. Kaip ir faktų dėl kontrabandos. 2011 metais teismui perduotoje byloje figūravo tik E. Bukota ir dar keli asmenys – ne pareigūnai. Net kelių instancijų teismai juos išteisino, pagrįsdami, kad įrodymai policijos tyrime buvę surinkti neteisėtais metodais. Aukščiausiasis Teismas su tuo nesutiko. Ir tik 2015 m. byloje buvo padėtas taškas, konstatavus, jog įrodymai rinkti teisėtai, bet kaltinamieji vis tiek nekalti, o kai kuriuose epizoduose, pripažintuose mažareikšmiais, pritaikyta senatis.
Tyrimą atlikę nesusiję Klaipėdos prokurorai per dvejus metus taip ir negavo įrodymų, pagrindžiančių V. Račkausko, ir K. Betingio, ir K. Kalinausko kaltę.
Per tą laiką D. Gaižausko oponentai arba patys pasitraukė iš tarnybos, arba, generaliniu komisaru tapus S. Skverneliui, buvo perkelti į kitus rajonus. Pats D. Gaižauskas, lydimas gražių generalinio žodžių, buvo paskirtas Marijampolės Imuniteto vadu – taigi, oficialiai galėjo gaudyti prasižengiančius pareigūnus.
Paskui jo įtarimų sulaukę pareigūnai – dalis jų tebedirba, dalis išėjo iš tarnybos – ėmė kaltinti G. Gaižauską taikant neteisėtus metodus. Paskui Policijos departamento Imuniteto vadovai nusprendė esant pagrindo dėl D. Gaižausko veiklos pradėti patikrinimą. Iš karto po to jis pasitraukė į atsargą. Ir, pasitaręs su S. Skverneliu, padedant V. Bakui, tapo Seimo nariu. Dabar – ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku. Vietoje V. Bako. Beje, ir atsidavimas S. Skverneliui – toks, ant plauko. Dabar D. Gaižauskas – karštas R. Karbauskio šalininkas.
