Nuomonės

2019.08.10 13:13

Algimantas Čekuolis. Mūsų didysis mūšis

Algimantas Čekuolis2019.08.10 13:13

Berniukai svajoja apie žygdarbius. Kai lietuviukas žiūri į Mateikos paveikslo „Žalgirio mūšis“ reprodukciją, nors ir šimtąjį kartą, pasąmonėje mato save, prie Vytauto kapojantį kryžiuočiams galvas.

Nedaug turime batalinių paveikslų. O galėtume. Įsiveržimai į mūsų žemes buvo kas keleri metai. Jie irgi mus auklėjo. „Brangi, nes daugel vargų patyrus“, – dainuojame iki šiol. Ėjo per mus vikingai, švedų kariaunos, vokiečiai. Rusai, kai tik jais tapo ir nustojo būti pečenegų ir danų mišiniu, susikūrusiu prie Kijevo. Buvo sukilimai, buvo rūstūs 1918–1919-1920-ieji metai, ir 1940-ieji, ir 9-eri metai partizanų kovų – ilgiau negu bet kur Europoje. Be pagalbos iš išorės, o paskutiniais metais ir be perspektyvos.

Karai turi ypatingą savybę. Juose naudojama technika evoliucionuoja daug sparčiau negu taiki technika.

Atsiradus kulkosvaidžiams buvo sakoma, kad karas tampa neįmanomas – bus iššaudyti visi kareiviai. Bet kareiviai sulindo į apkasus. Atsirado dujos, pasigirdo tas pats šauksmas. Atsirado branduolinis ginklas. Kai kurios jo formos tokios, kad mūsų planetoje nėra kur jų išbandyti. Gal bus padėtas taškas? Ne. Šviesias galvas drumsčia juodos mintys. Reikia žinoti, kur priešo atominiai centrai, sandėliai, ir trenkti ten. Laimėti karą per kelias sekundes.

1989 metais mes neturėjome atominio ginklo nei jokių kitų ginklų, nei kariuomenės, nei sąjungininkų. Bičiuliai pasaulyje jau seniai buvo užmiršę savo pažadus. Būtina buvo staigiai sukurti savo ginklą. Tokį, kuriam atsako nebūtų.

Baltijos kelio idėja gimė iš karto keliose vietose. Estai sako, kad pas juos, latviai – pas juos. Mes žinojome, kad Sąjūdis – didesnis ir stipresnis už kaimynų. Nesiginčijome. Susivienijome.

Iniciatyvinėje Sąjūdžio taryboje puikiai supratome, kad keldami žmones labai rizikuojame. Jeigu išeis šnipštas, Kremlius turės pagrindo tvirtinti, kad burbuliuoja tik saujelė intelektualų, o žmonėms Sovietijoje gerai. Represijų visais atvejais neišvengsime. Maskvos letena žinoma.

Tačiau buvo aišku – dabar nieko nedaryti būtų išdavystė. Šimtai mitingų ritosi per Lietuvą. Maironis rašė apie Žalgirio išvakares: „Po kaimus šauklys, jo putotas arklys į kovą lietuvninkus šaukia.“

Buvo daug putotų arklių. Visas Sąjūdis. „Gimtasis kraštas“ jau buvo nevienišas. Visa spauda pasisuko veidu į tautą. Dar staigiau pasisuko radijas ir televizija. Tą lemtingą dieną radijas buvo ir putotas arklys, ir dirigentas. Skelbė, kur grūstys, o kur žmonių trūksta.

Lietuva į vieną plentą net nesutilpo. Atsirado atsišakojimas nuo Kauno į Suvalkiją, antras – į Žemaitiją.

Kai mano dukra pasakoja savo vaikams, tie klausosi išsižioję. Didžiuojasi, kad mama Šiaurėje buvo antroji. Tarsi estė. Tada ji studijavo Taline.

Visa spauda pasisuko veidu į tautą. Dar staigiau pasisuko radijas ir televizija. Tą lemtingą dieną radijas buvo ir putotas arklys, ir dirigentas. Skelbė, kur grūstys, o kur žmonių trūksta.

Tik tegul niekas nesako, kad išeiti į tą žygį nebuvo pavojinga. Didžiulę nuodingą gyvatę ėmėme plikomis rankomis.

Ji nebuvo išsekusi. Lietuvoje stovėjo trys divizijos, brigada jūrų pėstininkų, KGB ir VRM daliniai. Be to, čia pat Kaliningradas, Baltarusija, to laiko Ukraina ir pati Rusija. Jie nesikišo, nes negavo įsakymo. O Kremlius tylėjo, nes buvo priblokštas. Be to, jam reikėjo paskolų ir grūdų. Nes duonos trūko net juodžemio zonose.

Žalgirio mūšyje mūsų ir sąjungininkų buvo 20 000 vyrų, įskaitant šarvuotus lenkų riterius, totorių kavaleriją, čekų samdinius.

Vokiečių ir sukviestųjų buvo 12 000. Visi puikiai šarvuoti, gerai ginkluoti ir apmokyti.

Bet mūšis padėties nepakeitė. Kryžiuočiai buvo sulaikyti, tiesa. Bet Prūsai ir Klaipėda liko jiems.

Baltijos kelyje buvo kitaip. Kartu su latviais ir estais į kelią išėjo 2 milijonai. Buvo 1 200 žurnalistų iš viso pasaulio bei keliolika televizijų. Jie grąžino Lietuvą į pasaulio žemėlapį. Sąjūdis mokėjo atlikti namų darbus.

Ta diena tapo SSRS byrėjimo pradžia.

... Netrukus man teko važiuoti dviračiu Vilniuje pro Antakalnį su didžiuliu dviratininkų būriu. Nešėme plakatus: „Kiškite savo naftą ten, kur jums šnypščia.“ Ant krūtinės turėjau galingą baterijomis maitinamą garsiakalbį.

Buvo 1 200 žurnalistų iš viso pasaulio bei keliolika televizijų. Jie grąžino Lietuvą į pasaulio žemėlapį. Sąjūdis mokėjo atlikti namų darbus.

Prie vieno namo stovėjo trys sovietų karininkai ir šnekučiavo su dviem, turbūt, savo katiušomis.

Girdžiu, kad rusiškai šaukiu:

– Tegyvuoja sovietinė armija, išvaduotoja! Ura, ura, ura!!!

Bendražygiai sutriko. Nesuprasdami, kas man pasidarė, negarsiai pritarė:

– Ura, ura, ura!

– Nuo ko ji mus išvadavo? – šaukiu visa gerkle. – Nuo visko!!!

– Ura, ura, ura!!! – žvengė kolona.

Tik tada supratau, kad tie karininkai galėjo griebtis ginklų ir bent porą mūsiškių nupiltų. Niekas jų nesugautų.

Bet jie stovėjo ir žiūrėjo į kitą pusę, tarsi negirdėtų. Atrodė kaip šlapiu maišu trenkti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt