Kažkada rašiau, jog politikai tapo pramoginiais politikais. Jie nebenori pakeisti pasaulio, jiems tiesiog pakanka rampų šviesos, jie nori mėgautis dėmesiu, bet nieko nekeisti. Pasirodo, kad lietuviška politika gali pakilti į aukštesnį lygį – tapti „Fluxus politika“. Aišku, atspėjote, kad kalbu apie tam tikrų daiktų paėmimą iš Zuokų namų.
Ši istorija sukėlė pašaipų iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos audrą. Kaip ir dera geram Fluxus renginiui. Tačiau už to slypi rimtesni dalykai.
Konstitucijoje parašyta, kad privati nuosavybė yra neliečiama. Negalima be teismo leidimo įsiveržti į svetimus namus, juolab imti turto, kuris ten yra. Jei yra abejonių, kam jis priklauso, tuomet tai turi aiškintis policija, bet tikrai ne savivaldybės administracija.
Neturėdama nei įrodymų, nei įgaliojimų, ji išsivežė tas dėžes. Gal tada pilietis, įtaręs, kad jo daiktai yra pas kitą pilietį taip pat gali atvažiuoti ir pasiimti juos, o paskui pats sudaręs komisiją nustatinėti, kam jie priklauso. Manau, kad toks pilietis labai greitai sulauktų policijos ir prokurorų dėmesio.
Gera pamoka vilniečiams: nepriimkite saugoti draugų daiktų, nes suformuotas precedentas, kada savivaldybė gali bet kada atvažiuoti ir pasiimti juos, įtarus, kad tai jos turtas.
Tačiau tai ne vienintelis bjaurus šios istorijos aspektas. Nors kiek galima spręsti iš fotografijų, ant tų dėžių parašyta, jog tai priklauso viešajai įstaigai „Jono Meko fondas“, tačiau pirmasis nukentėjo Jono Meko vizualiųjų menų centro vadovas Gintaras Sodeika.
Iš pradžių atleido, po to vėl nušalino. Labai įdomu, kaip galima nušalinti nuo pareigų tą asmenį, kuris jau atleistas? Ir apie tuos žingsnius pats Gintaras Sodeika nebuvo informuotas, viską sužinojo per žiniasklaidą. Ar Darbo kodeksas numato atleidimą, pranešant atleistajam per žiniasklaidą? Abejoju.
Tačiau labiausiai kelia nerimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vadovo Povilo Poderskio cinizmas. Duodamas interviu žiniasklaidai, jis aiškiai pasakė, kad nemato pagrindo atsiprašyti. Tiesa, pirmadienio vakare jis tą pagrindą pamatė, pakeitė nuomonę ir viešai atsiprašė Jono Meko fondo vadovo ir Artūro Zuoko. Ir jau suprato, kad paėmė ne savo turtą. Tad pažadėjo grąžinti tuos daiktus į savo vietą (daiktai sugrąžinti antradienio rytą – LRT.lt).
Bet grįžkime prie praeitos savaitės P. Poderskio interviu. Jis taip pat pasakė, jog viešųjų įstaigų, kurios yra pavaldžios savivaldybei, direktorius meras Remigijus Šimašius gali bet kada atleisti. Gali suprasti taip, kad nesvarbu, kaip dirbi, nesvarbu, ar stengiesi, bet, jei ryte merui bus bloga nuotaika, jis atleis, jei per pietus ji pagerės, tuomet praneš, kad nušalino nuo pareigų. Visi drebėkite, nes meras visagalis, gali ką nori daryti. Toks elgesys su darbuotojais visiškai nesiderina su Vakarų valstybių standartais. Panašiai vyksta Baltarusijoje ir Rusijoje.
Ši istorija rodo, kad į valdžią atėję jauni žmonės apsvaigsta nuo valdžios. Ir pradeda vadovautis principu: aš valdovas, o tu balvonas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
