Nuomonės

2019.08.03 10:20

Mykolas Drunga. Ar Ukrainos prezidento laukia istorinis žygis taikos link?

Mykolas Drunga 2019.08.03 10:20

Turbūt aš ne vienintelis pastebėjau, kad paskutiniuoju metu LRT laisvai leidžia pasisakyti didelei gausai žmonių, reiškiančių įvairiausias ir beveik visada kam nors daugiau ar mažiau nepriimtinas pažiūras – su sąlyga, kad jos reiškiamos laikantis gero diskusinio lygio.

Dėl to šiai užsienio spaudos apžvalgai parinkau vieną straipsnį, kuris, manau, daugeliui lietuvių (ir ukrainiečių) braukia prieš plauką, bet jis taip solidžiai parašytas, kad sunku įžvelgti, kurioje vietoje jis klysta.

Tačiau rasti jo silpnas vietas reikia. Straipsnį išspausdino paleokonservatorių žurnalas „American Conservative“. Jį parašė politologas Dougas Bandow, daugelio knygų autorius, libertariškojo Katono instituto Vašingtone mokslinis bendradarbis, buvęs prezidento Ronaldo Reagano specialusis asistentas.

Savo straipsnio pradžioje jis teigė, jog porą triuškinančių pergalių laimėjęs naujasis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis dabar turėtų savo didžiulį autoritetą panaudoti taikiems santykiams su Maskva atkurti.

„Prisidėti prie tokio susitarimo įtvirtinimo galėtų Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europa. Kalbant konkrečiai, D. Trumpo vyriausybė turėtų padaryti galą besivystančiam šaltajam karui tarp Vašingtono ir Maskvos. Šis konfliktas – nereikalingas ir netarnauja nė vienos pusės interesams.

Rusijos Vladimiras Putinas nėra nei vakarietiškas liberalas, nei Amerikos draugas. Jis vykdo savo darbotvarkę ir nekreipia dėmesio į Vašingtono norus.

Daugiausiai ginčų sukėlė jo sekimas Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiu ir kišimasis į kitų valstybių rinkimus siekiant politinės naudos sau, pavyzdžiui, stengiantis, kad Amerikos prezidentu taptų D. Trumpas.

Dvišaliams santykiams pradedant aižėti, Maskva išnaudojo galimybes kliudyti Amerikos politikai įvairiose srityse. Sirijoje Maskva padėjo Asado režimui atsilaikyti prieš visus priešus, o Venesueloje ji ramstė Nicolą Madurą nepaisant stipraus Amerikos spaudimo.

Daugiausiai ginčų sukėlė jo sekimas Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžiu ir kišimasis į kitų valstybių rinkimus siekiant politinės naudos sau, pavyzdžiui, stengiantis, kad Amerikos prezidentu taptų D. Trumpas.

Maskva taip pat sumažino Vašingtono ekonominį puolimą prieš Šiaurės Korėją, trukdė prezidento Donaldo Trumpo „maksimalaus spaudimo“ kampanijai prieš Iraną ir žaidė manipuliacinius žaidimus prieš Europos vyriausybes.

Kai kurios iš tų akcijų, kaip antai Sirijoje, atspindėjo ilgalaikę Rusijos politiką, kitų, kaip antai Venesueloje, imtasi visų pirma tam, kad būtų pakenkta Vašingtono pozicijai.

Tačiau V. Putinas ne vienintelis kaltas dėl to, kad sužlugo JAV ir Rusijos santykiai. Iš išslaptintų dokumentų aiškėja, kad Vašingtonas Maskvai melavo dėl savo ketinimo išplėsti NATO. Nekreipdama dėmesio į Rusijos jautrumus, prezidento Billo Clintono vyriausybė Vakarų aljanso sieną pastūmė į rytus, iki kelių šimtų kilometrų nuo Sankt Peterburgo.

Jungtinės Amerikos Valstijos ignoravo rusų interesus Balkanuose ir bandė Maskvą nukonkuruoti, išnarstydama jos tradicinę slaviškąją partnerę Serbiją. B. Clintono vyriausybė naudojo pinigus ir įtaką tam, kad valdžioje išlaikytų Borisa Jelciną, nors tuo pat metu Rusijos ekonomika buvo apiplėšiama perėjimo į rinkos ūkį vardu, bet realiai jo neįgyvendinant.

G. Busho vyriausybė tęsė NATO plėtimą net ligi Gruzijos, kuri pradėjo karą su Rusija, matyt, tikėdamasi Jungtinių Valstijų paramos, ir Ukrainos, kuri ilgai priklausė Rusijos imperijai ir Sovietų Sąjungai.

O 2014 m. Europa pradėjo Kijevą ekonomiškai traukti į Vakarus, po to Briuselis ir Vašingtonas parėmė gatvėse vykusį maištą prieš nešališkus rinkimus laimėjusį Ukrainos prezidentą, draugišką Maskvai. Tada Jungtinių Valstijų pareigūnai atvirai kalbėjo apie jiems tinkamus kandidatus į Ukrainos valdžią.

Visa tai, žinoma, nepateisino Maskvos karo prieš Ukrainą ir prievartinės Krymo aneksijos. Tačiau V. Putinas nėra naujausias A. Hitleris, kaip dažnai teigiama Vakaruose, siekiantis užvaldyti pasaulį.

G. Busho vyriausybė tęsė NATO plėtimą net ligi Gruzijos, kuri pradėjo karą su Rusija, matyt, tikėdamasi Jungtinių Valstijų paramos, ir Ukrainos, kuri ilgai priklausė Rusijos imperijai ir Sovietų Sąjungai.

Rusija neįstengtų įveikti Europos net jei to norėtų: Europa ekonomiškai dešimt kartų stipresnė ir turi tris kartus daugiau gyventojų negu Rusija. Ir nors Maskva atnaujino savo kariuomenę, tai yra smunkanti galybė, kuri visa susitelkusi tik į tai, kad Vakarai gerbtų jos saugumą ir interesus.

Vis dėlto Maskvai taikomos sankcijos niekaip nepasiekė tikslo. Putino vyriausybė Ukrainai negrąžino Krymo, Rusija neapleido separatistų Donbase, neišėjo iš Sirijos, nesiliovė rėmusi Venesuelos Nicolą Madurą ar kitaip pakeitusi savo užsienio politiką.

Ir tikriausiai jos nepakeis, net jei Jungtinės Valstijos padidintų spaudimą. Tuo pačiu Rusija užlopė buvusio JAV prezidento Richardo Nixono skatintą plyšį tarp Maskvos ir Pekino, kurie dabar bendradarbiauja prieš Ameriką.

Zelenskio išrinkimas Ukrainos prezidentu suteikia progą Ukrainai, Europai ir Amerikai pataisyti santykius su Maskva. Kalbėdamas telefonu su Putinu jis jau pasiūlė apsikeisti kaliniais, pareiškė pasirengimą baigti prieš sukilėlių regionus paskelbtą blokadą, pasiūlė taikos derybas, kuriose dalyvautų ir Amerikos prezidentas D. Trumpas bei keli Europos vadovai.

Turėdamas parlamente daugumą, Zelenskis galėtų prastumti taikos susitarimui reikalingaus įstatymus. Karo baigimas leistų jam koncentruotis į realius egzistencinius jo šaliai gresiančius pavojus – korupciją, skurdą, ekstremizmą, neviltį.

Susitarimas pareikalaus kompromisų, bet tai turėtų būti įmanoma – tol, kol visi priims pamatines, nors ir nemalonias, realijas. Vėsi taika būtų daug geriau negu dabartinis šiltokas karas“, - rašo politologas Dougas Bandow ir dėsto žingsnius, kaip tokią „vėsią taiką“ būtų galima pasiekti:

„Pirma, NATO turėtų nurodyti, jog Aljanso plėtra baigėsi. Taikiai išsprendus Ukrainos konfliktą, nebereikėtų Rusijos pasienyje, ypač Gruzijoje ar Ukrainoje, dislokuoti papildomų dalinių, bazių ar rengti pratybų.

Vis dėlto Maskvai taikomos sankcijos niekaip nepasiekė tikslo. Putino vyriausybė Ukrainai negrąžino Krymo, Rusija neapleido separatistų Donbase, neišėjo iš Sirijos, nesiliovė rėmusi Venesuelos Nicolą Madurą ar kitaip pakeitusi savo užsienio politiką.

Antra, Minsko susitarimas turėtų būti patikslintas ir vykdomas. Kijevas ginčijamam regionui suteiktų autonomiją, o Rusija liautųsi rėmusi separatistus. Putino vyriausybė vietoj destabilizacijos imtųsi stabilizacijos, supratusi, kad ramus draugas pasienyje išeitų į naudą Rusijos ūkiui ir saugumui.

Trečia, Vakarai nutrauktų Rusijai taikomas sankcijas. Abi pusės grįžtų prie normalių komercinių ryšių. Tačiau sankcijos būtų greitai atnaujinamos, jeigu Rusija spyriotųsi.

Ketvirta, Maskva susilaikytų nuo kišimosi į Amerikos ir Europos politikos reikalus ateityje. Savo ruožtu Vašingtonas pripažintų savo praeityje vykdytą politinę intervenciją ir pažadėtų ateityje nesikišti į Rusijos reikalus.

Penkta, Ukraina būtų laisva megzti komercinius ryšius ir sudaryti ekonominius sandorius tiek rytuose, tiek vakaruose. Rusija nustotų naudojusi savo dujų monopolį kaip ginklą, o Vašingtonas nutrauktų savo opoziciją dujotiekiui Nord Stream 2.

Šešta, Krymo galutinis statusas būtų paliekamas ateičiai. Ukraina ir Vakarai neoficialiai pripažintų, kad Rusija vargu ar grąžins Krymą Ukrainai, nors oficialiai tos aneksijos nepripažintų.

Tačiau ir toliau spausdami už Krymo grąžinimą, Vašingtonas, Briuselis ir Kijevas pasiūlytų referendumą, surengtą stebint tarptautiniams stebėtojams, kuris galutinai nuspręstų, kam priklauso Krymas: Ukrainai ar Rusijai.

Tiek iš Dougo Bandow straipsnio žurnale „American Conservative“ ir tiek šįkart užsienio spaudos apžvalgos. Kitą kartą pasvarstysime, ar ir kur šis straipsnis prašovė pro šalį.