Nuomonės

2019.08.04 11:57

Nerija Putinaitė. Šių metų priėmimas: nykstančios kolegijos ir tolstančios nemokamos studijos visiems

Nerija Putinaitė, VU TSPMI docentė2019.08.04 11:57

Kaip didžiausios šių metų priėmimo į aukštąsias mokyklas problemos įvardijami mažėjantys stojančiųjų į mažuosius universitetus skaičiai ir prastas stojimas į pedagogines specialybes. Tačiau greta to pabrėžiama, kad bendrai situacija gera, stojančiųjų nemažai, o ir minimalią stojimui reikalingą kartelę peržengia daug stojančiųjų.

Vis dėlto esama problemų, kurios ryškėja jau kelinti metai ir gali atvesti prie didelių aukštojo mokslo sistemos pokyčių. Pagrindinė problema – dėl studijų vietų planavimo vykstantis labai ryškus koleginio sektoriaus, ypač esančio regionuose, traukimasis, ir bendras aukštojo mokslo sektoriaus išsibalansavimas.

Valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga dar rinkiminėje programoje deklaravo didelį dėmesį regioniniam aukštajam mokslui. Su tuo susiję ir Vyriausybės žingsniai, siekiant, kad stojant į aukštąsias mokyklas būtų skaičiuojami ne tik valstybinių egzaminų rezultatai, bet ir metiniai mokykliniai pažymiai. Taip lyg tikimasi, kad aukštosios mokyklos taps labiau prieinamos silpniems abiturientams, kurie, kaip įsivaizduojama, yra iš regionų, o galbūt šie abiturientai stotų ir į arčiau namų esančias regionines aukštąsias mokyklas.

Ši Vyriausybė, ir ypač dabartinis ministras, taip pat kalba apie nemokamas aukštojo mokslo bakalauro studijas, kas taip pat tarsi turėtų būti palengvinimas silpniems abiturientams, kurie, kaip įsivaizduojama, yra iš regionų ir socialiai pažeidžiamos aplinkos, įstoti ir studijuoti aukštosiose mokyklose.

Galima būtų plačiai svarstyti, kiek ta logika pagrįsta realia praktika. Silpnas abiturientas, net ir įstojęs į aukštąją mokyklą, tikėtina, po pirmos ar antros sesijos iš jos iškris. Ambicingi regionų abiturientai stoja į geriausius Lietuvos universitetus ar kolegijas ar važiuoja į užsienį, o ne renkasi esančius arčiausiai.

Čia daugiau kalbėsime apie valstybės finansuojamų studijų vietų planavimą ir priėmimo į aukštąsias mokyklas rezultatus. Jie leidžia daryti išvadas, kad vykdoma studijų vietų planavimo politika kaip tik naikina regionines aukštąsias mokyklas, kurių dauguma yra kolegijos. Jei išliks tokios studijų planavimo tendencijos, po ketverių–penkerių metų regionuose kolegijų turėtų beveik nelikti. Priėmimo rezultatai (gausa stojančiųjų ir įstojusiųjų į mokamas studijų vietas) taip pat rodo, kad nemokamos studijos visiems bakalaurams ir studijų planavimas yra du bedugnės skiriami krantai.

Situacijos priežastys yra aiškios. Planuojama labai daug valstybės finansuojamų studijų vietų universitetuose, kasmet mažėjant abiturientų skaičiui, tad – ir potencialių stojančiųjų skaičiui. Abiturientų skaičius mažėja kasmet. Lyginant su pernai, šiemet jis buvo mažesnis 2,6 tūkstančiais, o studijų vietų, lyginant su 2017 metais, – tik 1,4 tūkstančio mažesnis. Su 2018 metų studijų vietų skaičiumi sunku lyginti, nes tuomet jis buvo stipriai padidintas net mažėjant abiturientų.

Esant gana žemai priėmimo į universitetus kartelei, labai didelė dalis potencialių aukštųjų mokyklų studentų renkasi studijas būtent universitetuose. Tai reiškia, kad, net suplanavus nemažai valstybės finansuojamų studijų vietų kolegijose, jos lieka neužimtos. Ši tendencija buvo labai ryški pernai, kuomet po pirmo priėmimo etapo liko virš keturių tūkstančių laisvų valstybės finansuojamų studijų vietų kolegijose, daugiausia – informacinių technologijų, inžinerinių ir fizinių mokslų studijose. Šiemet pakoregavus skaičius (sumažinus), antram etapui liko 1574 valstybės finansuojamos studijų vietos kolegijose.

Kolegijų priėmimo skaičius stipriai veikė, manytina, ir trijų universitetų (Mykolo Romerio universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto) nuleista priėmimo kartelė į valstybės nefinansuojamas studijų vietas, kurių didžioji dalis – socialiniai mokslai. Skirtumas tarp studijų kainų kolegijose ir universitetuose nėra toks didelis, kad stipriai veiktų stojančiųjų motyvaciją rinktis kolegines studijas.

Kolegijos konkuruoja su universitetais dėl stojančiųjų į valstybės finansuojamas vietas ir į valstybės nefinansuojamas vietas, ir šią kovą pralaimi. Jos ir negali laimėti, nes situacija yra nelygiavertė. Bent pusė kolegijų po pirmo etapo turėjo trisdešimt ir daugiau procentų sumažėjusį stojančiųjų skaičių. Paminėtina Panevėžio kolegija, Šiaulių valstybinė kolegija, Klaipėdos valstybinė kolegija, Marijampolės kolegija ir kitos. Ryškiausiai studentų skaičius mažėja regioninėse kolegijose. Apie dešimt procentų pakviestųjų studijuoti sumažėjo net tokiose koleginio sektoriaus tvirtovėse kaip Kauno kolegija ir Vilniaus kolegija. Tai akivaizdžiai nėra konkurencijos tarp kolegijų išdava, nes tuomet laimėtų bent dalis kolegijų. Šiuo metu pralaimi visas sektorius.

Koleginis sektorius atsirado bene prieš dvidešimt metų, gana sunkiai formavo ir įgavo savo veidą greta universitetų. Daugeliu atvejų buvo daug dinamiškesnis ir labiau atsižvelgė į kintančius visuomenės poreikius nei universitetinis sektorius. Šiuo metu jis akivaizdžiai nyksta, ir sunku būtų patikėti, kad toks yra Vyriausybės planas, nes tai prieštarauja deklaruotam rūpesčiui dėl regionų.

Šių metų priėmimas atskleidžia, kad esama politikos kryptis nesudaro jokios galimybės siekti deklaruoto nemokamų studijų tikslo. Po pirmojo etapo pakviestųjų į mokamas studijas skaičius buvo virš 9 tūkst., o į valstybės finansuojamas studijų vietas – beveik 12 tūkst. Net jei manytume, kad kai kurie stojantieji į mokamas studijų vietas turi labai žemus balus, didelis stojančiųjų į mokamas studijas skaičius susijęs ir su blogu valstybės finansuojamų studijų vietų planavimu.

Per pastaruosius metus informacinių technologijų vietų skaičius taip išaugintas, kad konkursas į jas tesiekė 0,8-0,83 į vieną vietą. Tai reiškia, kad priimamas kiekvienas, pateikęs prašymą. Antram etapui universitetuose liko 345 neužimtos informacinių technologijų studijų vietos, o kolegijose informatikos, fizinių ir technologijos mokslų grupėje – 922 neužimtos vietos. Jei švietimo, mokslo ir sporto ministras pavasarį nebūtų sumažinęs šių skaičių ir taip konfliktuodamas su ekonomikos ir inovacijų ministru, laisvų vietų būtų likę dar daugiau.

Neturėtume tikėtis, kad baigs net ir tie, kurie į šias specialybes įstojo. Kaip rodo jau dvejų metų praktika, kai kuriose informacinių technologijų programose studijuojančiųjų iškritimas per pirmuosius studijų metus gali siekti ir keturiasdešimt procentų. Tokia vietų gausa akivaizdžiai yra blogo planavimo ir neefektyvaus lėšų naudojimo ženklas.

Stojimas į mokamas socialinių mokslų studijų vietas išliko labai aukštas, ir toks stojančiųjų pasirinkimas yra didžiausia „kliūtis“ įvesti „nemokamas studijas visiems“. Prieš kelerius metus, kuomet buvo galvojama apie valstybės lėšų taupymą, buvo argumentuojama, kad nereikia didinti valstybės finansuojamų vietų skaičiaus toms specialybėms, į kurias stojantieji pasirengę mokėti už studijas. Tarsi taip stojantieji savo lėšomis prisideda prie aukštojo mokslo finansavimo. Tačiau šiuo metu, pasikeitus politinėms nuostatoms ir siekiant visiems nemokamų studijų, tokį požiūrį reikėtų peržiūrėti. Jei Vyriausybė ir toliau laikysis vienareikšmės nuostatos, kad socialinių ir humanitarinių mokslų studijos yra nereikalingos valstybei, o stojančiųjų pasirinkimai jas studijuoti yra klaida, prie nemokamų studijų tikslo nepavyks priartėti nė per žingsnį.

Dabar sunku atsiminti, kada prasidėjo Vyriausybės ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kova su humanitariniais ir socialiniais mokslais. Paaštrėjo prieš trejetą metų, formuojant negatyvią nuomonę, pabrėžiant baigusiųjų socialinius mokslus negalėjimą įsidarbinti (nors tai teliečia vieną kitą specialybę). Net ir po šių metų priėmimo pirmojo etapo viceministras Valdemaras Razumas kalbėjo, kad stojantieji renkasi mokėti už socialinių mokslų studijas, kurios jiems negarantuoja darbo.

Kaip Vyriausybė turėtų planuoti studijų vietas, kad pasiektų tikslus, kuriuos deklaruoja: nemokamas bakalauro studijas ir regioninį aukštąjį mokslą? Yra keli akivaizdūs žingsniai. Reikėtų mažinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių proporcingai abiturientų skaičiaus mažėjimui. Tuomet rastųsi daugiau paskatų silpnesniems abiturientams rinktis kolegines studijas (ar net profesinį mokymą).

Reikėtų, atsižvelgiant į stojančiųjų preferencijas, proporcingai padidinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių socialiniams mokslams. Tuomet būtų mažiau stojančiųjų į valstybės nefinansuojamas studijų vietas. Reikėtų sumažinti valstybės finansuojamų studijų vietų skaičių informacinių technologijų studijoms, kad ten būtų galima tikėtis bent 1,1 pretendento į vieną studijų vietą. Taip pat reikėtų didinti valstybės finansavimą vienai studijų vietai, ypač socialinių ir humanitarinių mokslų, kur studijų kaina šiuo metu yra ryškiai dempinguota ir beveik dvigubai mažesnė už fizinių ir informacinių technologijų studijų kainą. Tai taip pat kiek sumažintų stojančiųjų motyvaciją stoti į valstybės nefinansuojamas studijų vietas. Veikiausiai geras dalykas būtų ta pati žemiausio balo kartelė stojantiesiems į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas studijas, apie ką šiuo metu jau diskutuojama Seime.

Žengus šiuos žingsnius, būtų padėtas pagrindas ir geresnei studijų kokybei, apie ką Vyriausybė mažai kalba. Studijų kokybė yra pirmasis uždavinys, nes Lietuvos universitetai ir kolegijos iš tiesų konkuruoja ne tarpusavy, o su kitais Europos universitetais ir kolegijomis. Nekeičiant studijų kokybės negalima tikėtis, kad pedagoginės studijos taps patrauklios geriausiems stojantiesiems. Jei neskirsime dėmesio studijų kokybei, ir gerovės valstybės tikslas liks labiau deklaracijos nei tikrovė.