Nuomonės

2019.08.01 13:13

Dalia Leinartė. Diskusijos apie genocidą gali vykti tik remiantis tarptautiniais teisiniais dokumentais

Dalia Leinartė 2019.08.01 13:13

Diskusijos apie Joną Noreiką galimos tik remiantis tarptautiniais teisiniais dokumentais, kurie apibrėžia genocido nusikaltimą, jo prevenciją ir baudžiamumą. Civilizuotas pasaulis nesupras pokalbių apie genocidą, perkeltų į socioistorinį ir kultūrinį kontekstą.

Liepos 27 d. Vilniaus miesto mero pavedimu buvo nuimta atminimo lenta Jonui Noreikai nuo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos sienos. Atminimo lenta kabėjo šalia pagrindinio įėjimo į pastatą. Mero sprendimas sukėlė daug diskusijų, pritarimo ir pykčio šūksnių. Kitaip tariant, įvairiausios visuomenės grupės, politikai, viešieji kritikai ir žurnalistai pasidalijo į dvi priešingas stovyklas.

Kai kurie viešojoje erdvėje išsakantys savo nuomones siūlo gana savotišką šio susipriešinimo sprendimą: inicijuoti viešas diskusijas apie generolo Vėtros vaidmenį dalyvaujant žydų žudynėse, vertinant visą jo gyvenimą ir atliktus darbus Lietuvai. Manoma, kad tokios diskusijos padės suprasti, kurią selektyvią istorinę atmintį turėtume saugoti ir kaip apskritai įamžinti sudėtingus istorinius momentus.

Tačiau viešos visuomenės diskusijos apie sovietinius simbolius ir viešos diskusijos apie genocidą vykdžiusius arba bendrininkavusius asmenis yra du skirtingi dalykai.

Atviri ir geranoriški pokalbiai yra konstruktyvūs ir tinkami diskutuojant apie tokius sovietinius simbolius ir jų vietą mūsų istorinėje atmintyje kaip, tarkime, Žaliojo tilto „kolūkietė“ ar „sovietinis karys“, bet jie neįmanomi, vertinant genocido nusikaltimuose dalyvavusius asmenis.

Civilizuota pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti. Dalyvavimo arba bendrininkavimo genocide fakto negali pakeisti naujai persvarstomos istorinės aplinkybės, kurias pateikia politinė dešinė ar kairė ar konservatoriškų ar liberalių pažiūrų politikai bei kiti visuomenės nariai.

Civilizuota pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti.

Diskusija dėl sovietinių simbolių yra produktyvi, kai joje dalyvauja ir savo nuomones išsako įvairių profesijų specialistai, bet genocidą liečiantys klausimai išimtinai priklauso teisei. Iki šiol nėra paneigti archyviniai dokumentai, kad Jonas Noreika padėjo parašą dėl Žagarės žydų perkėlimo į getą ir jų turto konfiskavimo. T. y. Jonas Noreika-Generolas Vėtra 1941 m. rugpjūčio 22 d. būdamas apskrities viršininku perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hanso Gewecke`s įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą. Tai yra faktas, patenkantis į tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių nusikaltimus žmogiškumui arba genocido nusikaltimus.

Tarptautinėje teisėje principai dėl genocido nusikaltimų vertinimo buvo suformuluoti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Niurnbergo karo nusikaltimų tribunolo (1945 m.) tikslas buvo surinkti įrodymus apie Antrojo pasaulio karo metu padarytus nusikaltimus žmogiškumui. Didžiausia šio tribunolo kaltinamoji medžiaga buvo paremta žydų tautos žudynėmis arba, kitaip tariant, žydų genocidu. Būtent dėl Niurnbergo tribunolo 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Konvencijos preambulėje sakoma, jog genocidas yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę ir prieštarauja Jungtinių Tautų Organizacijos tikslams bei yra smerkiamas civilizuoto pasaulio.

Trečiasis Konvencijos straipsnis nurodo, kad baustina veikla yra ne tik tiesioginis dalyvavimas genocide, bet taip pat ir bendrininkavimas, vykdant genocidą.

Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto (priimtas 1998 m., Lietuvoje galioja nuo 2003 m.) 25 straipsnis teigia, kad jei asmuo ketino dalyvauti genocide akte, tačiau atsisakė dalyvauti vykdant šį nusikaltimą arba trukdė jį atlikti, pagal šį Statutą nėra baudžiamas dėl kėsinimosi padaryti šį nusikaltimą. Tačiau generolas Vėtra pasielgė priešingai ir, padėjęs parašą, teikė detalesnius nurodymus dėl įsakymo vykdymo.

Kitaip tariant, faktas dėl Jono Noreikos bendrininkavimo genocide negali būti perkeltas į lietuviškų viešųjų diskusijų erdvę, jei šių diskusijų kontekstas nėra tarptautiniai teisiniai dokumentai, apibrėžiantys genocido nusikaltimą, jo prevenciją ir baudžiamumą.

Kas pasaulyje suprastų siūlymą „kuo daugiau diskutuoti“ apie neva sudėtingas ir painias biografijas ir motyvus asmenų, tiesiogiai vykdžiusių ir netiesiogiai dalyvavusių Ruandos genocide (1994 m.), bosnių genocide, vykdytame Jugoslavijos armijos Serbų Respublikoje (1992–1995 m.), ar Darfūro genocidą Vakarų Sudane (2003 m.)?

Kitaip tariant, faktas dėl Jono Noreikos bendrininkavimo genocide negali būti perkeltas į lietuviškų viešųjų diskusijų erdvę, jei šių diskusijų kontekstas nėra tarptautiniai teisiniai dokumentai, apibrėžiantys genocido nusikaltimą, jo prevenciją ir baudžiamumą.

Visi šie nusikaltimai žmogiškumui yra pripažinti kaip genocidas ir pasmerkti pasaulio visuomenės. Niekas civilizuotame pasaulyje nesuprastų inicijuotų viešų „vertybinių“ pokalbių, kuriuose aptariama, kiek kalti nusikaltimais žmogiškumui ir kiek nusipelnė serbų istorijai asmenys, organizavę, dalyvavę ar prisidėję Srebrenicos žudynėse ar organizavę moterų ir mergaičių prievartavimo koncentracijos stovyklas. Tai, kad genocide bendrininkavusio asmens likimas buvo sudėtingas, neturi būti rodiklis, vertinant jo statusą mūsų valstybėje.

Todėl bet kokia diskusija apie Joną Noreiką turi prasidėti ir baigtis Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ir Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį šviesoje.

Plačiau apie autorę – https://dalialeinarte.com/