Dar prieš prasidedant deryboms dėl svarbiausių Europos Sąjungos (ES) postų, ES Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas pareiškė, kad lyčių lygybė bus vienas svarbiausių kriterijų formuojant naująją ES lyderių komandą.
Pažadas užpildyti svarbiausias ES pozicijas ne mažiau svarbiomis moterimis nesudarė jokių keblumų – Europos Komisijos, Europos Centrinio Banko vadovų ir Europos vyriausiojo prokuroro darbas atiteko išties įspūdingoms asmenybėms. Tačiau, deja, ne visiems pasiseka rasti talentingų ir profesionalių moterų.
Štai Lietuvoje valdantiesiems net ir perstumdžius ministrų pozicijas, niekaip nepavyksta surasti bent vienos ministro pareigas galinčios eiti moters, o naujosios Europos Komisijos vadovės reikalavimas pasiūlyti į komisaro poziciją moters kandidatūrą net nesvarstomas: „mums reikia profesionalaus atstovavimo, moterų tarp kandidačių nėra“. Būtent taip teigia valdančiųjų atstovai.
Ko gero, stebėtis valdančiųjų požiūriu į moterų gebėjimus labai nereikėtų, jis puikiai atspindi dalies visuomenės suvokimą. 2019 kovo mėn. publikuoto tyrimo duomenys atskleidė, kad daugiau nei pusė lietuvių – vyrų ir moterų – mano, kad geresni verslininkai ir politikai yra būtent vyrai. Lietuva šiuo požiūriu rikiuojasi draugiškoje kompanijoje su tokiomis šalimis kaip Rusija, Baltarusija, o labiau išsivysčiusios šalys, kuriose moterys ne tik mylimos, bet ir profesionalios – rikiuojasi kitame lentelės gale, tarp stiprių ir progresyvių ekonomikų.
Deja, pakeisti Katrės laikų sampratų nepadeda ir daugybė tyrimų, kurie atskleidžia įspūdingus moterų politikių pasiekimus krizių, reformų, sunkių sprendimų reikalaujančiu laikotarpiu. Tyrimai taip pat rodo, kad daugiau moterų politikoje didina žmonių pasitikėjimą valstybės procesais. Taip atsitinka dėl to, kad moterys politikės linkusios labiau bendradarbiauti, dažniau remiasi demokratišku vadovavimo būdu, kuris tampa atrama vyriškam, autokratiniam stiliui. Jos taip pat veiksmingiau formuoja koalicijas ir siekia sutarimo. Moterys daugiau dėmesio skiria socialinėms problemoms, yra labiau empatiškos ir įtraukios politikės, o būtent tokio vadovavimo stiliaus ir reikia šiandien, bandant atremti populistinius, radikalius ir demokratijos pamatus griaunančius judėjimus.
Deja, pakeisti Katrės laikų sampratų nepadeda ir daugybė tyrimų, kurie atskleidžia įspūdingus moterų politikių pasiekimus krizių, reformų, sunkių sprendimų reikalaujančiu laikotarpiu.
Deja, iš dalies valdančiųjų negebėjimą rasti tinkamų moterų galima pateisinti tuo, kad moterų politikoje tiesiog vis dar per mažai. Jų skaičiumi Lietuva nesiskiria nuo ES vidurkio – nacionaliniuose parlamentuose moterys tesudaro 30 proc. visų politikų. Tuo tarpu nesenai atliktas Tarptautinės parlamentų sąjungos (IPU) tyrimas parodė, kad net ir tapusios politikėmis moterys gerokai dažniau susiduria su priekabiavimo, psichologinio smurto atakomis bei grasinimais susidoroti tik dėl to, kad yra moterys. Moterims gerokai sunkiau nei vyrams plėtoti savo kaip politikių karjerą – dėl mažesnio visuomenės palaikymo, sunkiau pritraukiamų finansų, elementarių politinės lyderystės įgūdžių stokos, kas dar labiau apsunkina jų galimybes aktyviau dalyvauti politikoje.
Ar sulauksime moterų pykčio Lietuvoje dėl valdančiųjų nuolat pabrėžiamo moterų neprofesionalumo? Ko gero, tik kitąmet vyksiantys rinkimai į Seimą atskleis, kiek Lietuvoje turime piliečių, kuriems kasdienis ciniškai chamiškas moterų žeminimas neatrodo tinkama progresyvios valstybės politika.
Labiau įžvalgūs politiniai lyderiai pastebėjo, kad įtraukus daugiau moterų į politinius judėjimus, laimi ne tik patys judėjimai, bet ir visuomenė. Tačiau yra ir tokių, kurie pasirinko būdami valdžioje moteris žeminti, kvestionuoti jų galimybes ir gebėjimus. Štai JAV prezidento žeminantis požiūris į moteris paskatino rekordinį kiekį moterų kandidatuoti ir būti išrinktoms rinkimuose. Moterų pykčio sulaukė ir Ispanijos partijos, kurios kandidatavo siūlydamos panaikinti smurto prieš moteris teisės aktus – rinkimus įtikinamu rezultatu laimėjo feministinę darbotvarkę siūliusios partijos.
Ar sulauksime moterų pykčio Lietuvoje dėl valdančiųjų nuolat pabrėžiamo moterų neprofesionalumo? Ko gero, tik kitąmet vyksiantys rinkimai į Seimą atskleis, kiek Lietuvoje turime piliečių, kuriems kasdienis ciniškai chamiškas moterų žeminimas neatrodo tinkama progresyvios valstybės politika. Tačiau jums, kiekvienam šalies piliečiui, turėtų būti išties neramu, kad visuomenėje, kurioje moteris geba tik renginius puošti, bet ne lygiomis teisėmis dalyvauti valstybės gyvenime, kada nors jūsų dukra, žmona, sesuo, mama ar kolegė susidurs su tuo, kad, nepaisant jos gebėjimų, jai bus pasiūlyta grįžti į virtuvę, kur jai ir vieta. Ir tada spręsti problemą bus per vėlu, nes tokią visuomenę sukūrėme patys, toleruodami dabartinius politikus ir lyderius.
