Nuomonės

2019.07.31 12:54

Donatas Katkus. Muzikinės kultūros genocidas

Donatas Katkus 2019.07.31 12:54

Tai, ką daro Lietuvoje radijas, televizija, žiniasklaida su muzika, ko gero, neegzistuoja niekur pasaulyje. Tai tikras muzikinio popso triumfas. Muzika radijuje kaip kokia skambanti iš įvairiausios mėsos pagaminta begalinė dešra, prikimšta ir lietuviško, ir viso pasaulio popso: nesakoma, nei kas groja, nei ką groja, muzikos kūrinėliai be sustojimo lipa vienas ant kito, atrodo, kad tokių muzikinių programų rengėjai net negalvojo, kad jos reikia klausyti, ji – tik momentiniam atpažinimui, tai garsinis fonas. Kartais pasidaro gaila ir tos muzikos atlikėjų ir kūrėjų.

Lietuviška šimtametė klasika, ištisas talentingų žmonių palikimas, pagaliau visiškai išstumtas į paraštes, egzistuoja nebent dar išlikusiuose tradiciniuose koncertuose, privačiuose renginiuose ir vargšėje LRT KLASIKOS stotyje. Iš viešosios erdvės ji pagaliau išvalyta. Kokią reikšmę popsui suteikiame masinės informacijos priemonėse, kalba kad ir tokie atsitiktiniai pavyzdžiai: visų radijo ir TV stočių programų muzikinės užsklandos – tik popmuzika, nors klasikoje yra milijonai gražių, meistriškų, vaizdingų pramoginių kūrinių.

Jie Lietuvoje kategoriškai nenaudojami (išskyrus vieną vienintelę ištrauką iš Antonio Vivaldi „Metų laikų“). Labai dažnai klasikinės muzikos atlikėjai prisipažįsta, kad klauso popso, žino grupes ir dainininkus, turi savo vertybinius kriterijus. Bet jau dešimtmečiai, kai popsininkai, kurie tarsi yra šiek tiek muzikantai, radijo muzikinių programų rengėjai niekur nei kokia užuomina, nei kokiu vertinimu neužsimena, koks yra jų santykis su Johanu Sebastianu Bachu ar Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Jie išvis kietai nutyli, kad egzistuoja tokia tūkstantmetė Europos muzikinės kultūros istorija ir jos patirtis. Jiems muzikos klasika – Elvis Presley, bitlai, Freddie Mercury, „The Rolling Stones“… Klausant jų gausių kalbų atrodo, kad Lietuvoje muzika atsirado kartu su Antanu Šabaniausku.

Viskas. Žodžiu, kas buvo anksčiau, kas tokie Vytautas Bacevičius, Bronius Kutavičius ar Osvaldas Balakauskas, – populiariausiems, garsiausiems šlagerininkams, jų vadybininkams, atrodo, nė motais. Jie tos muzikos nežino, neklauso ir įtariu, kad neapkenčia. Lietuvos popsininkai stumdosi televizijų studijose, šimtais rašo kažkokias daineles, mini tik vienas kitą ir klaikiai bijo, kad jų garsas bus menkesnis nei kito tokio. Ir dar – totaliai mėgdžioja vienas kitą, nes popsas – tai pirmiausia mėgdžiojimas.

Baisiais sovietų laikais buvo nuolat kalbama, kad kultūra turi būti propaguojama, tada buvo galvojama, kad klasikinė muzika reikalauja jos propagandinės sklaidos, jos formų ir turinio žinojimo, taigi būtinumo, kad ji nuolatos skambėtų. Tai buvo svarbiausias kultūrinio auklėjimo, švietimo uždavinys. Dabar to nebereikia. Kam mokyklose kankinti klasikine, muziejine muzika vaikus? Kultūringumas šiandien, taigi ir klasikinės muzikos patirtis – grynai asmeninis kiekvieno atskiro žmogaus reikalas, o popsui reikia palikti masiškumą. Nuo ryto iki vakaro per visas stotis bumbsi tie patys ritmai ir dainuoja tie patys lietuvių saviveiklininkai, neaišku kur pasimokę dainininkai, sumišai su to paties stiliaus nors dažnai žymiai geresniais užsienio atlikėjais. Fone.

Lietuvos popso lygį geriausiai demonstruoja „Eurovizijos“ konkursas. Jei koks pianistas gauna kokiame tarptautiniame konkurse dešimtą vietą – tai yra jo pralaimėjimas, jis liudija tik jo profesionalumo ir talento stoką. O dešimta vieta „Eurovizijoje“ – Lietuvos popso triumfo akimirkos. Kokia isterika kuriama televizijose ir medijose vien tik atrankoje, kai iš prastų pagaliau atrenkamas ne toks prastas, bet be charizmos, be profesionalumo, galų gale be talento veikėjas ar veikėja.

Čia dar galima suprasti – isterika būtina reitingams pakelti, nors LRT iš to mažai ką gauna, labiau investuojama į vėlesnių koncertų organizatorių pajamas. Po to seka isterika konkurse, vis dar mulkinami mažai ką suprantantys žiūrovai. Ir galiausiai aiškinama – kas čia kaltas dėl to pasirodymo, gal kažkas kitas kaltas, gal bjaurybės užsienio balsuotojai, mat jų skonis ne toks puikus, kaip mūsiškių entuziastų.

Lietuvos popso lygį geriausiai demonstruoja „Eurovizijos“ konkursas. Jei koks pianistas gauna kokiame tarptautiniame konkurse dešimtą vietą – tai yra jo pralaimėjimas, jis liudija tik jo profesionalumo ir talento stoką.

Kalta politika. Bet Lietuvoje tokie „Eurovizijos“ „dalyviai“ jau tampa žvaigždėmis, o dar juokingiau, kad tie patys kitose atrankose jau ir patys sėdi žiuri. Natūralu, kad dainavimo profesionalai čia nereikalingi. Jie ne savi. Čia sėdi ir tie, kurie neva žino visus, kurie sukasi popso biznyje, taigi žino ir visus (jų klaikiai daug), popsą dainuojančius, juos kolekcionuoja, taigi yra jų visų „žinovai“. Jie pakeliami (vieninteliai) į Lietuvos muzikinės kultūros specialistų rangą. Bet, aiman, žinoti daug prastų mėgėjų – tai dar ne sugebėjimas vertinti.

O tuo pat metu Lietuvoje yra daug fantastiškų pasaulinio lygio menininkų, aukščiausios klasės profesionalų, tarp kurių – labai daug dainininkų. Štai kaip jie suplakami su popsu: „Nekalta „Midsummer“ festivalio reklama, kuri faktiškai įvardija, kas yra vertinga, dėl ko reikia ateiti į festivalį, rodo: svarbiausia – popsas. Ir tik skelbimo gale, prieš daugtaškį – geriausia šiais metais pasaulyje pripažinta operos solistė Asmik Grigorian ir Gidonas Kremeris – jau daug dešimtmečių pasaulinis meno vardas, kurį vieną užtenka paminėti, kad koks koncertas įgautų tarptautinę reikšmę. Ką toks sudėstymas kalba? Tokia standartinė reklama skamba kaip pasityčiojimas, nors, iš tiesų, festivalio organizatorius reikėtų pagirti, kad jie klasikinės muzikos atlikėjus įtraukia į festivalį. Ir, ko gero, patys įsitikina, kas yra kas.

Taigi vyksta kietas karas tarp pusiau išsimokslinusių save pervertinančių mėgėjų ir talentingų profesionalų, kuriems, be didelio talento, dar reikia daug mokytis ir sunkai dirbti dešimtmečiais, kad išeitų į sceną. Ir šiame kare laimi pirmieji. Nes muzikinio švietimo jau kaip ir nebėra, jis tapo privatus tėvų ir kai kurių mokytojų reikalas. Galima pagalvoti, kad valstybinės šventės turėtų būti susijusios su didžiausiomis tos valstybės kultūros vertybėmis. Net komunistai naudojosi lietuvių muzikos paveldu. Bet šiandien valstybinis džiaugsmas susijęs tik su popsu; prezidentiniai atsisveikinimai ir prezidentiniai pasveikinimai tampa keliaklupsčiavimu dažnai primityviam „smagumui“, skirtam neva plačiosioms liaudies masėms (sic – rinkėjai), nors tai rodo tik prastą rengėjų skonį.

Manoma, kad Felikso Bajoro „Karo dainų“ ciklo pasidžiaugti atėjusios masės nesupras ir protestuos, kad nėra Selo. Bet iš tikro – juos auklėja gatvė, ir radijas, televizija, ir visa negailestinga bumčikų aplinka. Totalinė. Juokingai skamba ponų kalbos apie lietuvišką identitetą. Ką? Lietuvišką muzikinį identitetą šiandien jau išreiškia Radžis arba Selas? Ir tada staiga apsiverki, kai pamatai (ačiū, LRT) Vienoje prie Schonbrunno rūmų tūkstančius žmonių, klausančių Gustavo Dudamelio diriguojamo Vienos filharmonijos orkestro.

Grojo net Antoniną Dvoržaką, Samuelio Barberio „Adagio“. Įsivaizduokime Gintaro Rinkevičiaus Valstybinį orkestrą, valstybės šventės metu tūkstančiams pilnoje Katedros aikštėje grojantį M. K. Čiurlionį, Kazimierą Banaitį ar F. Bajorą. Tai, kas iš tikro susiję su Lietuvos kultūros simboliais, su mūsų identitetu. Juk identitetas – tai taip pat ORIGINALI meninė kūryba, o ne internacionalinio stiliaus popso dažnai prastos kopijos. Popso rėmėjai ir kovotojai už rinkėjų balsus tvirtintų, kad klasikinio koncerto rengti negalima, publika nesusirinks, jiems bus neįdomu, jie nesupras, reikia masinių klausytojų. O tos klasikinės muzikos šitie žmonės esą jau nebegirdi. Žinia, ji popsininkų užgožta, kaip gi ją suprasti, gėrėtis. Ugdoma primityvaus suvokimo, foninės muzikos išauklėtos tautos „kultūra“.

Kas yra popsas muzikoje? Popsas pirmiausia yra tai, kas populiaru, t. y. kas absoliučiai visų vienodai suvokiama. Taigi popsas yra tai, kas pakankamai paprasta. Muzikinės melodijos turi būti nesudėtingos, paremtos pasikartojančiu ritmo smūgiu. Popso pagrindinis bruožas yra klišės. Jos neturi būti sudėtingos, taigi, lengvai suvokiamos, atkartojančios kitus kūrinius. Tai istoriškai susiformavęs stilius, gal tiksliau būtų sakyti – stilių sankaupa, kurių pagrindas yra tai, kas susiję su šokiu, t. y. su judesiu.

Neatsitiktinai visa šio stiliaus muzika remiasi mušamaisiais, stipriu smūgiu. Pastovus ritmas, smūgis yra psichologiškai labai paveikus, nes žmogus net nejusdamas savo raumenimis reaguoja į smūgį. Tai jau seniai pastebėta kariuomenėse. Smūgis veikia vienodai, taigi, būtinas organizuojant masinius veiksmus. Šokis taip pat remiasi pasikartojančiu ritmu. Šokiui reikia masiškumo, masinio judesių ritmo. Tad popso muzika yra masinė ir drauge pramoginė muzika.

Nuo 20 amžiaus pradžios, kai modernūs šokiai (regtaimas) sutrumpėjo, popso kūrinys vidutiniškai trunka apie 5 minutes. Popso kompozitoriumi tokiu atveju gali būti kiekvienas, kas tik užsinori, nes popso muzikos struktūrėlės, trumpų melodijų nuotrupos tiesiog skraido ore, jas į atmintį kala visa popsinė skambanti aplinka. Jos dubliuojasi, kartojasi milijonuose skambančių kūrinėlių. Kūrybinis procesas tampa montavimo procesu – iš atminties, iš to masės kūrinių girdėjimo. Kaip sakė vienas toks „kompozitorius“, esą jis „parašė“ 5000 dainų. Visa tų vidutinybių popso muzika tampa vienoda, nuolat viduje besikartojanti.

Taigi kyla klausimas, negi šiame stiliuje, pramoginėje, populiariojoje muzikoje nebėra kūrybiškumo, naujų kelių atradimo? Anaiptol ne, anaiptol ne. Toks žanras kaip džiazas įrodo, jog populiarioji, šokių muzika, dainos yra nuostabi medžiaga dideliems meniniams atradimams, naujiems stiliams, kūrybiškumui be ribų. Įdomu, kad tai, kas yra kiek nors sudėtingiau, pavyzdžiui, džiazo kompozicijos, popsinių organizatorių išstumiama į tas pačias paraštes, kaip ir klasikinė rimtoji muzika.

Kūrybinis procesas tampa montavimo procesu – iš atminties, iš to masės kūrinių girdėjimo. Kaip sakė vienas toks „kompozitorius“, esą jis „parašė“ 5000 dainų. Visa tų vidutinybių popso muzika tampa vienoda, nuolat viduje besikartojanti.

Neatsitiktinai naujoji moderni rimtoji kūryba jau seniai yra persipynusi su džiazo muzikos stiliumi ir atradimais. Užtenka paminėti mūsiškį O. Balakauską. Stiprūs kūrybiniai impulsai atnaujina ir dainų atlikimą, tai, kas išorėje remiasi ne klišėmis, bet popso stilistikos principais. Šioje vietoje tik priminsiu, kad klasika yra susijusi su kontempliacija, su susikaupimu, ilgu dėmesio išlaikymu, kur svarbus nuolatinis asmeninis santykis ir, be abejo, emocinės reakcijos.

Nepasakysiu nieko naujo, kai teigsiu, kad 20–21 amžius itin iškėlė populiariosios muzikos atlikėjo vaidmenį, kur pirmieji buvo roko atlikėjai. Atlikėjo ir publikos komunikacija, kaip ir senuosiuose ritualuose, susijusi su pagrindinio veikėjo emocine būkle, jo įvaizdžiu, charizma ir veikimu čia ir dabar. Atlikėjas, jo talentas ir dar daugiau jo muzikavimo ir dainavimo būdas yra svarbiausias kūrybiškumo šaltinis. O tokių kūrybingų popsininkų – labai reta. Čia reikia turėti talentą. Tą pačią banalią dainelę, kurią nuolat nuobodžiai trina koks vidutiniokas, kitas – talentas – paverčia tikru meno kūriniu, spektakliu, raiškia poetine kalba. Toks buvo Virgilijus Noreika, dainavęs daug paprastų populiarių pramoginių dainelių.

Galėčiau paminėti ir daugiau lietuvių: savo nepakartojamą įvaizdį sukūrė Vytautas Kernagis, čia reikia matyti Andrių Mamontovą, kurio neįprasta, bet natūrali balso raiška ir prasmingas teksto, kurį dainuoja, supratimas sukūrė mamontovišką stilių. Stilius, kuris pats yra vertybė. Norisi minėti Marijono Mikutavičiaus muzikalumą, įprasminant protingai parinktus tekstus, kas traukia klausytojus. Arba bardas Kostas Smoriginas – talentingas aktorius, mažų nebanalių dainos spektaklių kūrėjas. Arba Jeronimas Milius – užburiančio muzikalumo ir balso dainininkas, arba Evelina Sašenko – puikaus balso, spontaniškos raiškos ir gyvybės atlikėja. Ir dar galime vardinti nemažai kitų, kurie yra gabūs ir ieško naujų kelių, kurie supranta dainuojamą tekstą ir turi ne tik muzikinių, bet ir aktorinių sugebėjimų. Bet jie atlieka ne muzikinių apmušalų funkciją, jų reikia klausyti.

Šioje vietoje prieiname ir kitą svarbų dėmenį – atlikėjo skonį. Nepaneigiama, kad kuo daugiau stilių žino atlikėjas (o ir klausytojas), – tuo jo skonis platesnis, gilesnis, juo galima pasitikėti koncertuose ir vertinimuose. Jis daro mažiau interpretacijos klaidų, suvokia stilių skirtumus.

Tad tvirtinu – tūkstantmetė muzikos patirtis, jos stilių, kompozitorių įvairovė, tos muzikos išmanymas, iš to atsiradusios emocijos – skonio susiformavimo pagrindas. Tad koks gali būti žmogaus meninis skonis, jei jis domisi tik 21 a. pramogine muzika? Būtent todėl klasikinės muzikos atlikėjų arsenale yra ir popso muzikos. Jų skonis yra platus, laisvas. Padeda laisvam estetinių vertybių, taigi ir muzikos kūrinių, pasirinkimui. Nes skonis tai meninio mąstymo laisvės pagrindas. O mąstymo laisvė – asmenybės susiformavimo pamatas.

Tad kyla klausimas – ar reikia Lietuvos valstybei ir visuomenei asmenybių? Popsas atsako – ne, nereikia. Užtenka tik vienos pramoginio (kodėl tai pramoga?) stiliaus muzikos. Seimo valdantieji tylomis patvirtina: taip, nereikia. Jų kultūros centre Naisiuose klasika uždrausta.

Tad pabaigai trumpas žvilgsnis į tą vargšę radijo stotį LRT KLASIKA. Anksčiau tai buvo klasikinės muzikos stotis. Tokių pasaulyje – daug. Bet reitingų gaudymas prikimšo ją visokiausių nemuzikinių laidų. Jos gal ir susijusios su kultūra, bet tik ne su klasikine muzika. Programose, kurios pasirodo spaudoje, neskelbiama, kokia muzika per LRT KLASIKĄ bus atliekama ir kas atliks, – tai, regis, nesvarbu. Skelbiamos tik pasaulio operų transliacijos. Bet susivokime, kad „Klasika“ yra VIENINTELĖ lietuviškos muzikos viešosios sklaidos Lietuvoje galimybė. Kiek nuostabiausių dabarties ir vakardienos mūsų kompozitorių kūrinių nuolat čia skamba? Kiek aukščiausios klasės dainininkų girdime?

Tad kyla klausimas – ar reikia Lietuvos valstybei ir visuomenei asmenybių? Popsas atsako – ne, nereikia. Užtenka tik vienos pramoginio (kodėl tai pramoga?) stiliaus muzikos. Seimo valdantieji tylomis patvirtina: taip, nereikia. Jų kultūros centre Naisiuose klasika uždrausta.

Man regis, Donatas Montvydas yra nusipelnęs kiekvienos savaitės koncerto, kuris auklėtų klausytoją. Ir tai bus daug mažiau, nei kitos stotys kasdien kartoja kokius popso dainininkus. Kiek transliuojama mūsų puikiausių pianistų, ansamblių ir orkestrų įrašų? Jokios sistemos, chaosas, keisti atsitiktinumai. Kaip panaudoti tie kompaktai, kurie dešimtmečiais guli šio radijo fonotekoje? Ar redakcijos darbuotojai renka gausiai plūstančius į erdvę naujus įrašus? Atrodo, kad rimtajai muzikai „Klasikos“ stotyje lieka vis mažiau laiko. Ji išstumta į marginaliją, atlieka fono vaidmenį. Nes čia kraunama viskas, kas šiaip turėtų skambėti pagrindinėse stotyse. Bet tos stotys kažkodėl turi kovoti už įstaigos programų reitingus. Taigi remtis įvairiašakiu popsu. Klasika reitingams neveiksminga, nes ją klauso kultūros žmonės, intelektualai. O jie pagal reitingus Lietuvoje – niekas.

Tad pradedi suprasti, kokie dideli uždaviniai iškyla LRT vadovams įsisąmoninant, kad LRT yra pati stambiausia Lietuvoje KULTŪROS sklaidos institucija. Kitų nėra, kitos išsklaidytos po žanrus. O čia galima sukaupti viską. Ko ir palinkėčiau.