Lietuvoje netyla diskusijos dėl kandidato į Europos komisarus. Spėliota dėl daug pavardžių, paminėta tik viena, bet ir ta ne visus pradžiugino. Taigi, kokie variantai?
Jau beveik 20 šalių pateikė savo kandidatus į eurokomisarus (viso yra 28 komisarai). Mus aplenkė ir estai su latviais, ir lenkai. Jie taip pat, kaip ir Lietuva bei daugelis kitų ES šalių, norėtų rimto portfelio – ekonomika, finansai ar infrastruktūra.
Konkurencija didelė – tarkim, latviai siūlo buvusį krizės premjerą Valdį Dombrovskį, estai – Kadri Simson – buvusią ekonomikos ministrę. Kitos šalys surado ne ką prastesnius kandidatus.
Pati išrinktoji Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen būsimiems savo komandos nariams kelia tris pagrindinius reikalavimus: kompetencija, gebėjimas dirbti tarptautinėje aplinkoje ir kad bendrai komisijoje būtų išlaikytas lyčių balansas, t.y., bent pusė komisarų būtų moteriškos lyties.
Lietuva jau turėjo tris komisarus: Dalią Grybauskaitę, Algirdą Šemetą ir Vytenį Povilą Andriukaitį. Atmetus pirmąją Lietuvos komisarę, kiti paskyrimai buvo politiniai – tuometinių valdančiųjų partijų nariai, kurie, viena vertus, yra nusipelnę partijai, kita vertus, dėl vienokių ar kitokių priežasčių juos norėta išsiųsti kuo toliau nuo Vilniaus. A. Šemetą – dėl savo nepopuliarių sprendimų ekonominės krizės metu. V. P. Andriukaitį – dėl savo gebėjimo drumsti vandenį būnant sveikatos apsaugos ministru.
Abu didelės gėdos Lietuvai nepadarė (skirtingai nei kokia Rumunijos eurokomisarė, kuri mėgo su vyru pasirinkti komandiruotes į egzotiškas šalis ir ilgiau ten užsibūti), bet ir į ES istoriją neįėjo. Gal, tiesa, V. P. Andriukaitį Briuselis atsimins, kaip labai daug vilčių kėlusį kandidatą, kuris taip tų vilčių ir neišpildė.
Taigi turime 5 kriterijus: 2 lietuviškus – politinė priklausomybė ir nepageidautino asmens Vilniuje statusas, ir 3 Komisijos pirmininkės kriterijus: kompetencija, tarptautiškumas ir lytis. Turint omeny, kad Lietuvos ministrų kabinete nėra moterų, paskutinis kriterijus – tikras iššūkis. Galbūt Agnė Širinskienė atitiktų, mat atitinka net abu lietuviškus kriterijus. Bet kaip su kompetencijomis ir tarptautiškumu. Be to, kas taip agresyviai gins „valstiečių“ lyderį, „cementuos“ naująja koaliciją, jei ji išvyktų?
Kita žiniasklaidoje minėta kandidatė Ingrida Šimonytė – tarsi ideali kandidatė – ir kompetencija, ir „valstiečiai“ norėtų ją pasiųsti kuo toliau, bet politinė priklausomybė – tarsi Abiejų Tautų Respublikos bajoro veto – jokių galimybių. Politinė priklausomybė/ištikimybė/nuopelnai partijai kiša koją ir kitiems žiniasklaidoje minėtiems kandidatams – ministrams Linui Linkevičiui, Raimundui Karobliui ar Žygimantui Vaičiūnui bei buvusiam diplomatui Vygaudui Ušackui.
Šiuo klausimu kozirį turi ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius – „valstietis“, kompetentingas ir gebantis dirbti tarptautinėje aplinkoje, bet ne moteris ir su kuo gi tada dirbs premjeras, jei dar vienas gerai vertinamas ministras paliks jo kabinetą. Galbūt todėl Saulius Skvernelis neskubėjo džiaugtis „valstiečių“ frakcijos pasirinkimu į eurokomisarus deleguoti V. Sinkevičių.
Taigi ne pirmą kartą matome, kad „valstiečių“ atsarginis suolelis – trumpokas. Galbūt, pirmus du lietuviškus kriterijus labiausiai atitiktų koks Stasys Jakeliūnas, nuolat gąsdinęs bankus, investuotojus ir vertęs S. Skvernelį aiškinti, kad viskas ne taip, kaip sako tuometinis Seimo narys. Bet jis jau auksinėje tremtyje Briuselyje.
Galbūt tiktų postą paliekantis žemės ūkio ministras Giedrius Surplys – ištikimas „valstietis“, bet užkliuvęs naujajam prezidentui Gitanui Nausėdai? Ar irgi posto netekęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas – „valstietis“, bet maištingas?
Bet kokiu atveju, visi šie kandidatai turi didelį minusą – nepadės išlaikyti lyčių balanso naujojoje Europos Komisijoje. Taigi idealaus kandidato nėra, o tie, kurie yra, kelia daug diskusijų.
