Ramiai ir džiaugsmingai antradienio rytą savo gimtadienį Seime atšventė premjeras Saulius Skvernelis. Atrodė, kad pasveikinti premjero susirinko artimiausi draugai ir bičiuliai, kurie dovanų jam paliko postą. Kadangi blaivybė, bent jau žodžiais, šiandien Seime madinga, šampano taurėmis niekas nesidaužė ir „Ilgiausių metų“ negiedojo. Bet apsvaigusių, nežinia nuo ko, buvo.
Iš tribūnos kalbos liejosi laisvai, lyg tostus sakant, nusišnekėjimo lygis priminė gerokai įmirkusią užstalę, o Vytauto Kamblevičiaus kvietimas negadinti premjerui nuotaikos buvo tikras (kaip jis pats sako) politinio brandumo pavyzdys. Tokio „brandumo“ buvo daug daugiau, antai valstietis Jonas Jarutis tikino, kad „pagaliau atsigręžta į vidutinį žmogų“, ar kažkurios Seimo narės patikinimas, kad „gyvenimas tikrai pagerėjo, tai rodo skaičiai, kurių nevardinsiu“.
Opozicijos atstovai, nors į pievas giliai nebrido ir ten vidutinio žmogaus pėdsakų neiškojo, bendro choro negadino ir aštriais klausimais premjero nuotaikos nedrumstė. Proforma truputį pabambėjo dėl lyderystės trūkumo, dėl to, kad Seime neužima griežtesnės pozicijos valdantiesiems imantis keistų projektų, pasidžiaugė, kad kartais ir opoziciją jis pagiria. Vienu žodžiu – išgirdo draugo Kamblevičiaus kvietimą parodyti politinį brandumą. Ir iš tiesų, negi gimtadienio proga klausinėsi apie geopolitinius iššūkius, ar kas Lietuvai atstovaus Europos Vadovų Taryboje: prezidentas, o gal premjeras norėtų? Geriau truputį paaimanuoti dėl plynų kirtimų miške, net jei žinai premjero atsakymą, kad britų mokslininkai mano kitaip.
Beje, medžių kirtimas nėra toks nekaltas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Premjeras mėgsta girtis, kad ko jau ko, bet korupcijos jo vadovaujamoje vyriausybėje nė su žiburiu nerasi. Gal..., o gal kuo toliau į mišką, tuo tamsiau ir pagundų daugiau nusidėti yra.
Be to, nederėtų pamiršti, kad lietuvis ir pats nežino, ko miške verkia, kad miškas visada jį priglausdavo, maitindavo ir gindavo, kad yra tikinčių, jog jame ir šiandien dar galima vaidilučių sutikti, o miestuose vis garsiau kyla protesto balsų dėl kertamų medžių ir betono invazijos senamiesčiuose.
Kas galėtų nutikti, jei rinkėjas, apsidairęs kirtavietėje, netyčia pagalvotų, kad plynė tarp piliečio ir politikos elito tik plečiasi, kad nuo žaliųjų valstiečių atėjimo į valdžią noras kontroliuoti visus ir kiekvieną tik didėja?
Greičiausiai nenutiktų nieko, nes lietuviai įpratę tyliai dantis sukandę laukti naujo mesijo. Bet jei po kelių mėnesių sąmyšio, kurį sukėlė rinkimų rezultatai, valdantieji vėl sugrįš prie absurdiškų draudimų politikos, kitąmet jų neišgelbės nei vaiko pinigai, nei „atsigręžimas į vidutinį žmogų“.
Bet gal dar pabūkime „politiškai brandūs“ ir negadinkime premjerui nuotaikos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
