Nuomonės

2019.07.27 17:14

Vaiva Rykštaitė. Na kaip tie žmonės gali valgyti neekologiškas daržoves?

Vaiva Rykštaitė 2019.07.27 17:14

Studijų Londone metais stebėjausi, kokia keista ta mano kambariokė Šebo, – mintyse dar pridurdavau, kad ir kvaila, nes ji pirkdavo tris kartus brangesnius bananus – ekologiškus. Niekaip nesupratau, kas negerai su Dalstono daržovių turguje parduodamais bananais „dubuo už vieną svarą!“ – šitaip garsiai rėkaudavo vaisių pardavėjai.

Dar blogiau – jei ir būčiau supratusi, vis tiek tuo metu niekaip nebūčiau galėjusi jų įpirkti. Nes reikėjo pačiai mokėti už magistro studijas, už kambario nuomą, už brangų autobuso nuolatinį bilietą ir kažkaip pavalgyti, ir vyno atsigerti, todėl tuo metu man tikrai nerūpėjo, kiek už bananų skynimą gauna Ekvadoro fermų darbininkai ir ar tie bananai buvo kuo nors nupurkšti.

Dabar, po dešimties metų, pagaunu save besiraukančią: na kaip tie žmonės gali valgyti neekologiškas daržoves? O apie mėsą apskritai tyliu, nes geriau jau virtis kruopas, nei krimsti augimo hormonų ir antibiotikų prisodrintą žiauriai nužudyto gyvūno kūno minkštimą… Ak, pūskite mane, pūskite, nes tuoj apalpsiu! Žinoma, ironizuoju. Bet tik šiek tiek. Mat pamažėl iš studentės-vakarėlių dalyvės virtusi į ekologišką supermamytę vis labiau suvokiu savo pasirinkimų prabangą: ekologiškas gyvenimo būdas dažnai yra turtingesniųjų privilegija.

Nesakau, kad dabar jau galiu viską sau leisti. Pasirinkimai yra riboti kaip ir mano šeimos biudžetas, todėl dažnai vietoje maišelio pigesnių obuolių dukroms nuperku vieną ekologišką obuolį ir jį padalijusi per pusę pati suvalgau tik jo nuluptas odeles – nes tokį brangų gaila išmesti, o ir šiaip švaistyti maistą neekologiška. Būtent valgydama tas ekologiško obuolio lupenas imu galvoti apie pasirinkimus, kurių akistatoje atsiduriame mėgindami kovoti su pasauline tarša, neteisybe ir klimato krize.

Pradėsiu nuo maisto, kuris, kaip žinia, jei pats negyveni kaime ir neaugini savo daržovių, ekologiškas yra brangesnis už neekologišką. Kad jį vis tiek verta pirkti, nekyla net klausimų, nes bet koks pirkimas – tarsi balsavimas, kurio metu mes, vartotojai, sukuriame paklausą ir keičiame pasiūlą. Tačiau tiesa ir tai, kad daug šeimų negali sau to leisti. Mudu su vyru ekologiškų daržovių kainas kompensuojame nebepirkdami mėsos produktų, nes už geros rūkytos dešros kainą galima įsigyti kalnelį daržovių, bet ne visos šeimos yra pasiruošusios vegetarizmui.

Nesakau, kad dabar jau galiu viską sau leisti. Pasirinkimai yra riboti kaip ir mano šeimos biudžetas, todėl dažnai vietoje maišelio pigesnių obuolių dukroms nuperku vieną ekologišką obuolį ir jį padalijusi per pusę pati suvalgau tik jo nuluptas odeles – nes tokį brangų gaila išmesti, o ir šiaip švaistyti maistą neekologiška.

Dar brangesnis rodosi veganiškas maistas – čia kalbu apie jau pagamintas, pakuotėse parduodamas kokosų, migdolų, sojų ir avižų alternatyvas karvės pienui, veganiškus jogurtus ir ledus. Visus šituos produktus galima pasigaminti patiems, bet tai užima nemažai laiko ir pastangų. Nesant didelio ryžto lengviau nusipirkti jau pagamintą produktą, o jei jis per brangus, tada belieka numoti ranka ir čiupti pigiausią, bet ne patį sveikiausią gaminį.

Mano bičiuliai JAV vis dažniau diskutuoja ir apie tai, kad veganizmas – baltųjų privilegija, bet rasizmas Amerikos kontekstuose man vis dar yra didelė naujovė, todėl aš tik tyliai klausausi siurbčiodama šviesiai žalią mačios latę su avižų pienu už penkis dolerius, už kuriuos gi galėčiau nusipirkti daugiau obuolių, bet… Milenialsams būdingas madingų patiekalų ir gėrimų pirkaliojimas – tarsi rūkymas devyniasdešimtaisiais: atrodo beprasmiška ir geriau tuos pinigus skirti kažkam kitam, bet kartu sunku atsispirti ir dėl kompanijos, ir dėl mados. Kaip prieš porą metų internete paplitusiame interviu teigė Australijos nekilnojamojo turto magnatas Timas Gurneris: „Taupydamas pinigus pirmajam namui aš nepirkdavau avokado skrebučių ir brangios kavos.“ Kol vieni dabina savo instagramo paskyras maisto nuotraukomis su grotažyme #vegan, kiti raukosi, sakydami, kad tai – paika mada; vis tik aplinkosaugininkai ir klimatologai sutaria, kad visuotinis veganizmas galėtų išgelbėti pasaulį.

Mano bičiuliai JAV vis dažniau diskutuoja ir apie tai, kad veganizmas – baltųjų privilegija, bet rasizmas Amerikos kontekstuose man vis dar yra didelė naujovė, todėl aš tik tyliai klausausi siurbčiodama šviesiai žalią mačios latę su avižų pienu už penkis dolerius, už kuriuos gi galėčiau nusipirkti daugiau obuolių, bet…

Nepaisant to, kad elektromobilių pradininkė „Tesla Motors“ neseniai nemokamai perleido savo elektra varomų mašinų patentus kitoms automobilių gamykloms, tokie automobiliai vis dar gerokai brangesni už įprastus benzinu varomus automobilius. Dargi benzinas yra brangesnis už aplinkai kenksmingesnius dyzelinius degalus. Ekologiškos namų valymo priemonės taip pat brangesnės, kaip ir ekologiškos medvilnės drabužiai, vietinių gamintojų lininė patalynė, sintetinių dažų neliesti rankšluosčiai ir aplinkai nekenksmingi sienų dažai. Dizainerių ir fair trade (sąžiningos prekybos – LRT.lt) fabrikų drabužiai kartais atsieina dešimteriopai daugiau nei greitosios mados gaminiai, kaip ir aplinkai mažiau kenksmingi tiesioginiai skrydžiai, – paradoksalu, bet kuo daugiau persėdimų, tuo pigesnis skrydžio bilietas ir atvirkščiai.

Šitaip pamažu susidaro privilegijuotos, greičiausiai, baltosios pasiturinčios moters, Europos ar JAV priemiesčio gyventojos portretas: ji su visa savo šeima yra be penkių minučių veganai, gyvenantys saulės baterijomis elektra aprūpintame name, apsipirkinėjantys prabangiuose šeštadieniniuose kone butikams prilygstančiuose fermerių turguose, kur už mažytį anakardžių riešutų „sūrio“ stiklainiuką suploja trylika dolerių (kalbu iš patirties); jos vaikai eina į darželį, kuriame auklėtojų skaičius beveik prilygsta vaikų skaičiui ir žaidžiama tik su mediniais žaislais ir patiekiami ekologiški užkandžiai; visi šeimos nariai vairuoja elektromobilius, rengiasi tik vietinių dizainerių drabužiais ir atostogauti skrenda tiesioginiais skrydžiais savo zero waste (liet. be atliekų) namus tuo metu išnuomoję kitoms panašų gyvenimo būdą propaguojančioms šeimoms. Ši moteris susiraukia pamačiusi plastikinį vandens buteliuką ir prisiekia niekada nebenaudosianti sintetinio indų ploviklio, keliančio jos viduriniam vaikui alergiją, ir visas maisto atliekas meta į virtuvėje stovinčią brangią kompostavimo mašiną, kuri neskleidžia blogo kvapo ir per dvidešimt keturias valandas atliekas paverčia juodžemiu, tuoj pat nugulančiu į namą supantį rožyną. Šitos moters lengva nemėgti ir ją stebint tikrai kyla pagunda visą ekologinį judėjimą nubraukti kaip pasiturinčiųjų prabangą.

Tačiau rūpestis dėl savo aplinkos – tai visuotinės atsakomybės ir išsilavinimo, o ne mados klausimas. Tad, užuot baksnojus pirštais vieniems į kitus, dairantis, kas geria brangų čiajų, o kas nerūšiuoja šiukšlių, verčiau dairytis realių alternatyvų. Jų yra. Tai dėvėti drabužiai iš „skudurynų“, savas daržas – net ir mieste, iš acto ir sodos pasigamintos namų valymo priemonės, romantiškos kelionės traukiniais, močiučių ir senelių spintų revizijos, senų baldų restauravimas, rankų darbo dovanos, veganiško sūrio gamyba pagal jutubo instrukciją, savų terbelių atsinešimas į prekybos centrus, savos uogienės virimas – kažkas tarp virsmo moderniu hipiu ir sugrįžimo prie mūsų senelių gyvenimo būdo.

Rašau „mūsų“, nes šįsyk savo skaitytoją įsivaizduoju panašų į save – tūkstantmečio kartos žmogų, šiek tiek pasimetusį pasirinkimų galybėje. Ekologiškas gyvenimo būdas prabanga turi būti laikomas tik vienu aspektu – brandos, suvokiant savo ir pasaulio vienį. Visa kita tebūnie mūsų bendrų pastangų ir išmonės, o ne finansiniai klausimai. Ypač turint omeny, kad klimato krizė žada stipriausiai nuskriausti pažeidžiamiausias visuomenės grupes.