Nuomonės

2019.07.24 12:38

Egidijus Aleksandravičius. Nuo simbolinio veiksmo prie ilgalaikės politikos

Egidijus Aleksandravičius, istorikas, publicistas2019.07.24 12:38

Lietuvos prezidento rinkimai pradeda užsimiršti, o politikos laikrodis skaičiuoja pirmojo šimtadienio minutes. Tokiu metu įkyri kritika nėra padorus dalykas, bet politinės apžvalgos tyla taip pat nepavadintina geru ženklu.

Simboliniai naujojo Daukanto aikštės rūmų šeimininko darbų pradžios veiksmai prasidėjo sėkmingu prezidento Valdo Adamkaus laikų baliumi ir – kas dar svarbiau – pirmuoju vizitu į Lenkiją, vėlgi demonstruojant polinkį grįžti prie tos abipusių santykių manieros, kuri gana staigiai išbluko prieš dešimt metų.

Inauguracijos šventė kaip dera turėjo sodriausią simbolinę reikšmę, žurnalui „Žmonės“ ir bulvarinei interneto svetainių kronikai paliekant svarstyti pakviestus asmenis ir drabužius, rikiuoti nuotraukas ir paskalas. Kultūrinės antropologijos prasme tai irgi yra intriguojantis ir labai atviros prieigos šaltinis, kuris jau dabar, o dar daugiau – ateityje leis lyginti prezidento V. Adamkaus laikų oficialiojo elito grupinį portretą iš prezidentūros kiemo su spiečiumi žmonių naujai išrinkto prezidento Gitano Nausėdos priėmime. Tad prie to nesustosiu: vakarėliai užsimiršta greičiau, nei spėji apie juos rimčiau pagalvoti.

Simboliniu laikytinas ir naujojo prezidento apsilankymas Varšuvoje. Stebint ir skaitant lietuviškus reportažus apie šį įvykį nekyla jokių abejonių, kad tai, kas rinkimų metu buvo žadėta, yra daroma. Dar geriau, kad po televizinių protmūšių stilių primenančių rinkimų debatų, kuriuose daugiausia dėmesio buvo skiriama tam, kas toliausiai nuo Lietuvos Konstitucijos įrėmintų prezidentinių galių, buvo žengtas užsienio politikos žingsnis, leidžiantis tikėtis rimtos užsienio politikos.

Naujojo prezidento laikysena ir kalbos buvo pakankamai gerai apgalvoti. Elegantiškai išlaviruota lenkiškų pavardžių rašymo ir liberalios demokratijos politinių procedūrų vagoje. Natūralus intelektualumas ir neapsimestinas išsilavinimas tikrai yra privilegija. Tą galima pasakyti beveik visiškai nekreipiant dėmesio į šimtadienio taisykles.

Tačiau dėl šių paprastų įžvalgų nėra reikalo aušinti burną ir skaitytojui gaišinti laiką. Prezidento vizito metu jau buvau nudrožęs pieštuką aštresnei reakcijai ne į politinę vizito kokybę ir naujojo prezidento laikyseną, bet į kritinės analizės besiprašančią viešąją reakciją į jį. Būčiau rašęs, kad lietuvių apžvalgininkams tradiciškai stebint tik savo parapiją, niekas nematė, kad apsilankymo išvakarėse ir jo dieną nė vienas didelis Lenkijos laikraštis nei prie svarbių naujienų, nei prie dėmesio vertų faktų šio įvykio nepriskyrė. TVP ekrane bėganti info-eilutė- tai buvo iš esmės viskas. Trečiadienį tai pastebėjo 15min.lt apžvalgininkas, primindamas, ką tie keli straipsneliai lenkams liudijo apie Lietuvos prezidento išreikštą poziciją.

Ir nė žodžio apie tai, ką Lenkijos lyderiai ta pačia proga kalbėjo, ką priminė ir ką pažadėjo, kas atlieptų Lenkijos interesus Lietuvoje, gal išskyrus gynybos plotmę. Bet ji ir taip per keliolika metų NATO gretose abipusiai buvo nuosekli. Tiesa, LRT reportažas pakalbinant prezidentą A. Duda čia yra šiokia tokia kompensacija, bet tai vis tiek ne lenkų žiniasklaida ir ne Lenkijai adresuoti žodžiai.

Būčiau rašęs, kad lietuvių apžvalgininkams tradiciškai stebint tik savo parapiją, niekas nematė, kad apsilankymo išvakarėse ir jo dieną nė vienas didelis Lenkijos laikraštis nei prie svarbių naujienų, nei prie dėmesio vertų faktų šio įvykio nepriskyrė. TVP ekrane bėganti info-eilutė- tai buvo iš esmės viskas.

Komentaro reikalauja pastebėjimas, kad Lietuva prezidento vizitu parodė, kad tikisi aktyvinti ir gerinti santykius. Mums tai buvo ir yra gyvybiškai svarbu. Lenkų pusėje, bent jau viešojoje erdvėje į tai reaguota ramiau. Tai primena, kad, tiesą sakant, dešimtmetis atšalimo nebuvo išskirtinai susijęs su prezidentės D. Grybauskaitės požiūrio į užsienio politiką ribotumu, bet visų pirma su pačių lenkų laikysena Lietuvos atžvilgiu. Juk net ne PIS - dabartinės valdžios-, bet Piliečių platformos vyriausybės ir užsienio reikalų ministro R. Sikorskio arogancija Lietuvos atžvilgiu pradėjo griauti tuos tiltus, kurie kantriai buvo statomi V. Adamkaus net su trimis Lenkijos prezidentais.

Tad šiandien svarbus simbolinis mūsų valstybės vadovo veiksmas turėtų būti naujo etapo pradžia. Vienos dienos užtenka tik ką nors sugriauti, o štai atkurti- reikia ilgų metų kantrybės, šalto svarstymo, protu, mokslu ir taisyklėmis grįsto dvišalių santykių supratimo, organizavimo ir palaikymo politinio kurso. Čia viešosios komunikacijos saviapgaulės tikrai neužteks, kaip neužteks vien diplomatų karjeros dėlionių ir mažų savų smulkmenų, kurios kitiems gali visai nerūpėti, nevaisingo apkalbinėjimo.