Nuomonės

2019.07.23 17:05

Virginijus Savukynas. Švietimo džiunglės

Kiek daug aukštų valstybės moterų ir vyrų įvairiomis progomis kalba, kad mūsų didžiausi ištekliai yra protas? O jau frazė, kad vaikai yra mūsų ateitis, tapo ypatingai nuvalkiota.

Iš vienos pusės negali sakyti, kad švietimo sritis yra apleista. Jai skiriama šiek tiek daugiau pinigų nei Europos Sąjungos vidurkis. Tačiau iš kitos pusės mokytojai streikuoja dėl mažų atlyginimų. Čia sprendimas yra labai aiškus. Didelė dalis mokytojų neturi pilno etato, todėl jų atlyginimai yra maži. Kodėl neturi pilno etato? Ogi todėl, kad jų yra per daug. Tokia situacija susidarė dėl to, kad nenorima atleisti, todėl mažėjant mokinių skaičiui, mokytojai dalijasi etatus, kad tik kaip nors išlaikytų darbo vietą.

Galima suprasti juos: o ką daryti, išėjus iš mokyklos? Tačiau valstybė tikrai gali sukrapštyti pinigų jų kvalifikacijos pakeitimui. Kaip ir pribręsti politiniam sprendimui naikinti mažas, neefektyvias mokyklas. Juk būtent tokios mokyklos, kuriose kartais yra daugiau darbuotojų nei mokinių, būna pačios silpniausios. Jas dažniausiai gali aptikti mažuose miesteliuose. Ir tokia sistema tik gilina socialinę atskirtį. Vaikai negauna tinkamo išsilavinimo, o vėliau jie negali konkuruoti su tais, kurie gavo geresnį išsilavinimą, nes jiems teko laimė gimti dideliame mieste. Reikia pripažinti realybę – tos mokyklos palaiko ne provincijos gyvybę, bet jos atsilikimą.

Atrodo, kad čia sprendimai yra paprasti: panaikinti tokias mokyklas. Tačiau kai tik pradedama apie tai kalbėti, piestu stoja savivaldybių merai, vienmandatėse išrinkti Seimo nariai. Nenorima prarasti balsų. Be to, mažų mokyklų mokytojai puikiai supranta esamą padėtį ir puikiai supranta, kad jiems reikia palaikyti tokius politikus, kurie įvairiais būdais gelbės juos, bet ne vaikus. Deja, jei norime vienos Lietuvos, turime pripažinti padėtį, kad mažose mokyklose nebus kokybiško švietimo, kad ten lankantys vaikai, daugeliu atvejų yra pasmerkti pasilikti socialinėje atskirtyje.

Tačiau dar didesnė problema yra su švietimo turiniu. Ko ir kaip mokomi vaikai? Pradėjęs gilintis, tikrai gali nusisukti sprandą. Štai neseniai „Kultūros baruose“ perskaičiau Zitos Alaunienės straipsnį, kuriame teigiama, jog lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino programoje „yra daug neaiškių teiginių, akivaizdžių logikos klaidų, painiavos.“ O pagal tą dokumentą yra vertinami mokiniai, sprendžiama jų ateitis. Kodėl tokios kokybės dokumentai apskritai išvysta dienos šviesą?

O kaip mokoma istorija? Peržvelgiau kelis vadovėlius. Jei nebūčiau studijavęs universitete istorijos, man labai būtų sunku suprasti, kas ta istorija yra. Pakalbėjau su kai kuriais jų autoriais, išmintingais ir profesionaliais istorikais. Man atsakė, kad rašo pagal programas, daug pasirinkimo laisvės neturi. Todėl visiškai nenuostabu, kad dažnam abiturientui atrodo, jog Gediminas gyveno XIX amžiuje, o Vytautas Landsbergis pasirašė Vasario 16-osios aktą.

O kur matematika? Gamtos mokslai? Kodėl yra tokia makalynė? Priežasčių daug, bet vienas atsakymas aiškus – per daug pinigų švietimo sistemoje. Skelbiami konkursai vis naujoms ir naujoms programoms, tačiau nėra sisteminio požiūrio, ko mes siekiame išmokyti savo vaikus.

Tokia švietimo sistema – tai pats tikriausias Lietuvos kelias į skurdą. Kalbame apie ateities iššūkius, į duris besibeldžiantį dirbtinį intelektą, kuris atims iš žmonių daug darbo vietų. Optimistai mano, kad žmogus turės darbo: jam liks kūryba. Tačiau norint ką nors kurti, prieš tai reikia žinoti, būti išsilavinusiam, pagaliau mokėti mokytis. O mokytis dabartiniams moksleiviams teks visą gyvenimą: profesijos greitai gali išnykti, naujos gali labai greitai atsirasti. Savo įgūdžius reikės pakeisti kelis kartus per gyvenimą. Ar tą duoda mūsų švietimo sistema? Labai abejoju. Vis dar norisi tikėti, kad liko Lietuvoje ir valios ir proto pakeisti šią padėtį.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.