Nuomonės

2019.07.20 12:00

Mykolas Drunga. Baimę kelia JAV prezidento perrinkimas

Mykolas Drunga, apžvalgininkas2019.07.20 12:00

Ką daryti, kad 2020-aisiais Donaldas Trumpas nebūtų perrinktas? Štai kaip į šį dažnai keliamą klausimą atsako dienraščio „New York Times“ etatinis apžvalgininkas Thomas Friedmanas: „mieli demokratai, tai nesudėtinga! Užtenka kandidatu iškelti padorų ir sveiko proto žmogų, kuris įsipareigojęs šalį suvienyti ir sukurti daugiau gerų darbo vietų.

Tai būtų asmuo, kuris sugebėtų gauti demokratų partijai nepriklausančių žmonių, nuosaikių respublikonų, taip pat ir užmiestyje gyvenančių moterų, 2016 m. balsavusių už D. Trumpą, bet 2018 m. vidurio kadencijos rinkimuose nuo jo nusisukusių, paramą.

„Būtent toks kandidatas ir galėtų laimėti prezidento rinkimus“, – teigia Thomas Friedmanas, bet paskui priduria: „Tik, susimildami, apsaugokite mus nuo revoliucijos!“.

Tai aliuzija į daugelio kairesniųjų demokratų reikalavimą šalies valdymą tiesiog revoliucionizuoti, radikaliai pasukti kairėn, tikros socialdemokratijos, netgi gryno socializmo link.

T. Friedmanas tam nepritaria. Jo nuomone, jeigu demokratai „laimės prezidentūrą, išlaikys kontrolę Atstovų Rūmuose ir sumažins respublikonų persvarą Senate, jau tada bus galima daug ką gero padaryti“, be jokios revoliucijos.

O tikroji, bet visai kitokia revoliucija įsibėgės, jei bus „dar ketveri metai Donaldo Trumpo valdžios“.

O tikroji, bet visai kitokia revoliucija įsibėgės, jei bus „dar ketveri metai Donaldo Trumpo valdžios“.

„Ketveri metai D. Trumpui jaučiantis patvirtintam visuose savo beprotiškuose veiksmuose ir žodžiuose. Ketveri metai D. Trumpui atsipalaiduojant nuo reikalo būti perrinktam ir dabar galint dar garsiau reikšti savo rasizmą, iškelti Ivanką į valstybės sekretorius ir dar daugiau pakvaišėlių paskirti kabineto nariais.

Taip, tai bus revoliucija!

Joje bus nuverčiamos visos normos, vertybės, taisyklės ir institucijos, kurias branginame, kurių dėka tapome tai, kas esame, ir kurios mus suvienijo šiame bendrame projekte, vadinamame Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.

Ir per 2020-ųjų prezidento rinkimus bus balsuojama, ar valstybė išsigelbės.

Dėl to sakau, kad demokratų kandidatas turėtų susitelkti į nacionalinės vienybės atkūrimą ir gerų darbo vietų įgalinimą.

Miniu nacionalinę vienybę, nes daugelį amerikiečių baugina ir vargina tai, kokia mūsų valstybė tapo susiskaldžiusi – ir todėl paralyžiuota.

Miniu geras darbo vietas dėl to, jog turtingiausio 1 procento gyventojų pajamoms esant lygioms 90 procentų nuo apačios skaičiuojamų gyventojų pajamoms, aišku, kad pjaustomą pyragą reikia perskirstyti iš naujo.

Aš, – tęsia T. Friedmanas, – už tai, kad būtų keliami mokesčiai turtingiausiems amerikiečiams tam, kad iš to subsidijuotume ikimokyklinį švietimą ir sumažintume studentų paskolų naštą. Duokime vaikams gerą, o absolventams – naują pradžią.

Bet man taip pat neramu, kad taip mažai demokratų kandidatų šneka apie didesnio pyrago kepimą ir apie Amerikos verslo bei gamybos antreprenerių, pasiryžusiųjų rizikuoti, skatinimą. Iš kur gi, jų manymu, naujos darbo vietos atsiranda?

Sėkmės paslaptis glūdi pyrago perskirstyme ne tik taip, kad kiekvienas pilietis turėtų galimybę gauti po riekę, bet ir taip, kad pyragas nuolatos didėtų.

Sėkmės paslaptis glūdi pyrago perskirstyme ne tik taip, kad kiekvienas pilietis turėtų galimybę gauti po riekę, bet ir taip, kad pyragas nuolatos didėtų.

D. Trumpas didina pyragą kanibalizuodamas ateitį. Jis skatina augimo pliūpsnius, kaupdamas milžiniškas finansines ir anglies dioksido skolas, kurias apmokėti teks mūsų vaikams.

Demokratams reikia susitelkti į tai, kaip mes kuriame patvarų turtą ir geras darbo vietas, – tai ir yra amerikietiškas viešos ir privačios partnerystės modelis: valstybė patręšia dirvą, o antrepreneriai augina bendroves.

Tai visada lėmė mūsų ekonominę gerovę ir dabar pradėjome nuo to pagrindo nutolti, o jis toks: investuoti į kokybišką švietimą ir bazinius mokslinius tyrimus, priimti reikiamus įstatymus ir poįstatyminius aktus, kad būtų skatinama iniciatyva ir užkertamas kelias beatodairiškumui bei monopoliams, žudantiems laisvąją rinką, skatinti legalią energingų ir protingų užsieniečių imigraciją, statyti geriausią pasaulyje infrastruktūrą – uostus, kelius, kompiuterinį juostos plotį, bazinius socialinio saugumo tinklus“.

Kaip sektiną gero demokrato pavyzdį T. Friedmanas nurodo į Giną Raimondo, Rod Ailando gubernatorę. Per jos valdymą nedarbas valstijoje sumažėjo nuo septynių procentų iki trijų su puse.

Tiesa, ji visą laiką iš savo kritikų politinio spektro kairėje girdėjo ir girdi priekaištą, kad ji per daug arti verslo ir pramonės interesams. Tačiau G. Raimondo tai neigia:

„Aš sukūriau skatinamąją programą kompanijoms gauti mokestinę lengvatą, jeigu jos sukurtų darbo vietų, mokančių didesnį nei mūsų valstijoje vidutinį atlyginimą arba sukurtų darbo vietų pažangiose industrijose. Aš taip pat sumažinau mokesčius smulkioms įmonėms dvejus metus iš eilės – ir dėl to nesigėdiju.

Kodėl nesigėdiju? Ogi dėl to, jog kasdien klausau žmonių ir išgirstu tai, kas jiems rūpi.

Jie man sako: „Gubernatore, tik ką gavau tikro darbo vietą“. Aš jų klausiu, „o kas tai yra tikras darbas?“ Jie man atsako: „tai darbas, iš kurio galiu išlaikyti šeimą, iš kurio gaunu tikros paramos“.

Jie man sako: „Gubernatore, tik ką gavau tikro darbo vietą“. Aš jų klausiu, „o kas tai yra tikras darbas?“ Jie man atsako: „tai darbas, iš kurio galiu išlaikyti šeimą, iš kurio gaunu tikros paramos“.

„Neįmanoma, – toliau aiškina G. Raimondo, – išlaikyti klestinčią demokratiją, kai žmonių pajamų nelygybė labai didelė. Reikia įgalinti privatųjį sektorių sukurti daugiau realių darbų taip, kad niekam, dirbančiam visu etatu, nereiktų pašalpos“.

Baigdama, G. Raimondo sako: „aš nepritariu tokiam kapitalizmui, kuris veda prie milžiniškos nelygybės. Bet taip pat esu įsitikinusi, kad ekonominiam augimui būtinas atsakingas kapitalizmas. Mums reikia ir perskirstyti pyragą, ir iškepti jį didesnį.

Aš esu „demokratė už ekonominį augimą“. Pyragas turi didėti tol, kol kiekvienas įgis galimybę iš jo atsipjauti oriai gyventi leidžiančią dalelę sau“.

Tai paprasta žinia, su kuria galima laimėti Baltuosius Rūmus, – baigia savo straipsnį „New York Timese“ T. Friedmanas. Pridurasiu nuo savęs: su šia žinia ir naujasis Lietuvos prezidentas gali sėkmingai baigti savo pirmąją ir laimėti antrąją kadenciją.