Nuomonės

2019.07.22 08:06

Alvydas Nikžentaitis. Draudimų politika – Lietuvos kelias autoritarizmo link (II)

Alvydas Nikžentaitis, istorikas2019.07.22 08:06

Norint visuomenę įtikinti autoritarinio valdymo būtinumu, visados reikia surasti priešų šalies viduje ar išorėje. Šis procesas Lietuvoje žengia dešimtmyliais žingsniais. Šiandien Lietuvos išorės priešai – Rusija ir Baltarusija, vidaus – „liberastai“.

Pirmąją A. Nikžentaičio komentaro dalį skaitykite čia.

Šią tezę, matyt, galėtų patvirtinti ir bet kuris Lietuvos pradinukas. Be jokių abejonių, Rusija, tiksliau Kremliaus režimas, suteikė daug pretekstų pasidaryti nemylimam Lietuvos gyventojų akyse. Krymo aneksija, karas su Ukraina, o dar anksčiau įvairūs ekonominiai embargai lietuviškoms prekėms yra pakankama priežastis nemėgti šios rytų kaimynės. Tačiau stebint viešąją erdvę darosi nejauku, kai matai, kad neapykanta priešui akina ir kartu neleidžia objektyviai vertinti procesų, vykstančių kaimyninėje ir Lietuvai svarbioje valstybėje. Ryškiausias žiūrėjimo į Rusiją užmerktomis akimis pavyzdys – Lietuvos žiniasklaidos reakcija į tegu trumpalaikius destalinizacijos bandymus Rusijoje 2014 m.

Rusiškoji dilema – Stalinas didvyris ar nusikaltėlis? – nėra tik rusų santykio su praeitimi klausimas. Stalino reabilitacijos šalininkai paprastai būna imperinės Rusijos ateities modelio šalininkai, o jų priešininkai linkę labiau prie Rusijos kaip demokratiškos valstybės ateities modelio. Būtent tokia į dabartį ir Rusijos ateitį orientuotų debatų esmė yra labai svarbi ir Lietuvai, todėl buvo labai apmaudu, kad bandymų keisti dabartinį Rusijos režimą svarbi materialinė išraiška – atidarytas stalinizmo aukų muziejus Maskvoje (2014m.) – buvo visiškai ignoruojama Lietuvos masinėse informavimo priemonėse.

Čia nejučiomis prisimenu 1923 m. Lietuvos spaudoje vieno žurnalisto išsakytą kritiką savo kolegai, publikavusiam išsamų reportažą apie situaciją to meto Lenkijoje. Cituoju iš atminties: „Lenkai yra banditai, melagiai ir apgavikai ir mums neturi rūpėti tai, kas iš tikro dedasi toje šalyje.“

Į Baltarusiją per pastaruosius keletą metų irgi yra žiūrima išimtinai per Astravo atominės elektrinės prizmę, šią šalį stigmatizuojant taip pat, kaip ir Rusiją. Jeigu Rusijos opozicijos atžvilgiu dar vykdoma „saloninė“ susitikimų su opozicionieriais politika, tai Baltarusijos atžvilgiu Lietuvos valdžia paskutiniais metais žymiai sumažino paramą ne tik opozicijai, tačiau ir baltarusių kultūrininkams, ekspertinėms organizacijoms – potencialiems polukašenkinės Baltarusijos visuomenės elitams. Lietuvos politiką Baltarusijos atžvilgiu galima apibūdinti vienu sakiniu: „Po Astravo – nors ir tvanas.“ Šiuo tekstu tikrai neraginama kardinaliai keisti santykių su šiomis rytų kaimynėmis politikos, o tik siūloma ieškoti galimų alternatyvų dabartinei beidėjei politikai rytų kaimynų atžvilgiu.

Atsižvelgiant į ribotas politikų manevrų galimybes santykiuose su komplikuotomis Lietuvos kaimynėmis, daugiau erdvės būtų galima suteikti nevyriausybinėms organizacijoms. Tačiau valstybėje, deja, vyksta ir kitas pavojingas procesas – nevyriausybinio sektoriaus stūmimo į visuomenės paraštes procesas. Jau daugiau nei dešimtmetis jų veikloms mažinamas finansavimas. Vietoje to, kad, vykdydamos valstybei svarbias funkcijas, jos galėtų iš to išlaikyti ir organizacinę struktūrą, kaip tai yra daugelyje kitų šalių, joms siūloma dalies lėšų, reikalingų svarbiam valstybės projektui įgyvendinti, pasiieškoti kur nors kitur.

Neduok Dieve, nevyriausybininkas gaus paramą, reikalingą projektui, iš „oligarchų“ ir vėliau bandys užimti pareigas valstybės tarnyboje. Tuomet „viską stebinti STT“ neabejotinai parengs pažymą, kad tas veikėjas yra nepatikimas ir todėl negali gauti to darbo. Tai yra rimta. Nevyriausybinių organizacijų nušalinimas nuo valstybės reikalų yra ne tik vienas iš augančio nepasitikėjimo savais piliečiais simptomų, tačiau ir artėjančio autoritarizmo simptomas.

Paprastai visuomenes nuo autoritarizmo pavojų saugo daugiapartinė sistema, kuri funkcionuoja ir Lietuvoje. Tačiau neseniai tie patys Lietuvos politinio elito atstovai padarė viską, kad diskredituotų daugiapartinę sistemą. Jų įvestas skandinaviškas partijų finansavimo modelis iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti patrauklus. Partijos negali gauti paramos iš verslo struktūrų, taigi, galimai yra apsaugotos nuo jų įtakos. De facto ši reforma tėra nekritiškas kitų šalių pavyzdžių kopijavimas, neatsižvelgiant į Lietuvos realijas.

Neduok Dieve, nevyriausybininkas gaus paramą, reikalingą projektui, iš „oligarchų“ ir vėliau bandys užimti pareigas valstybės tarnyboje. Tuomet „viską stebinti STT“ neabejotinai parengs pažymą, kad tas veikėjas yra nepatikimas ir todėl negali gauti to darbo.

Visų pirma, Lietuvos daugiapartinė sistema nėra tokia susiformavusi, kaip daugelyje Vakarų pasaulio šalių. Natūralu, kad besikuriančioms ar sparčiai augančioms partijoms reikia daugiau lėšų pasikeitusiems poreikiams patenkinti. Valstybės biudžeto galimybės ir finansavimo tvarka netenkina jų poreikių ir partijos ieško dažnai nelegalių būdų užtikrinti partijos funkcionavimą. Dėl to nereikia stebėtis, kad Lietuvoje toks didelis skaičius partijų vadovų jau buvo atsidūrę teisiamųjų suole.

Tokį partijų finansavimo modelį gal ir gali sau leisti Skandinavijos šalys, tačiau jis nepriimtinas, pavyzdžiui, stipriausią ekonomiką Europoje turinčiai Vokietijai. Valstybės skiriamos dotacijos partijoms toje šalyje sudaro iki 35 proc. partijos lėšų, kita veikla finansuojama iš kitų šaltinių, tarp jų ir verslininkų paramos.

Finansavimas vien iš valstybės biudžeto padaro partijas „nuo nieko nepriklausomas“ ir iš esmės prieš nieką neatsakančias. Jos praranda realybės pojūtį. Galbūt dėl to tokių partijų vadų galvose ir gimsta absurdiškos ir savo prigimtimi komunistinės idėjos. Tokios kaip, pavyzdžiui, norai kurti valstybinių vaistinių tinklą.

Taigi esu įsitikinęs, kad būtent toks partijų finansavimo modelis stipriai prisidėjo prie partijų diskreditacijos visuomenėje, o svarbiausia – sumažino valstybės atsparumą autoritarizmo pavojams.

Lietuvą nuo autoritarinės diktatūros įvedimo šiuo metu tvirtai saugo tik narystė ES. Tačiau paskutiniu metu ir Lietuvoje populiarėja antieuropietiška retorika. Kai kuriuose sluoksniuose pernelyg žavimasi naujomis, vis labiau demokratiją ribojančiomis valstybėmis, Lenkija ir Vengrija, kritikuojant ES idėją. Ypač Lenkija Lietuvai yra svarbi strateginė partnerė. Su šia šalimi tiesiog būtina palaikyti draugiškus santykius, tačiau į procesus, vykstančius mūsų kaimyninėje ir dabar draugiškoje valstybėje, reikia žiūrėti be rožinių akinių. Tuo tarpu „naudingi idiotai“ viską priima nekritiškai. Skatindami antieuropietiškas nuotaikas Lietuvoje, jie net susimąsto, kaip Lietuvai, pavyzdžiui, reikės bendrauti su ta pačia Rusija apokaliptinio ES projekto žlugimo atveju. Matyt, jiems labai norisi dar kartą pakartoti 1940 m. scenarijų, tik šįkart, Rusijos kariuomenei okupuojant Lietuvą, bent kartą iššauti.

Lietuvą nuo autoritarinės diktatūros įvedimo šiuo metu tvirtai saugo tik narystė ES. Tačiau paskutiniu metu ir Lietuvoje populiarėja antieuropietiška retorika.

Valstybės užvaldyti, vien žaidžiant neigiamomis rinkėjų emocijomis, kuriant nepasitikėjimo vienų kitais atmosferą ir ieškant vidaus bei išorės priešų, neįmanoma. Greta minkštųjų valstybės užvaldymo formų reikalingas teisėsaugos institucijų užvaldymas, priverčiant jas dalyvauti šliaužiančiame valstybės perversme.

Pasinaudojimas teisėsauga, manipuliuojant, pavyzdžiui, slaptųjų tarnybų pažymomis, prasidėjo verčiant iš prezidento posto Rolandą Paksą. Tiesa, tose VSD parengtose pažymose būta ir tiesos. Iš trijų apkaltos metu R. Paksui pateiktų kaltinimų 2005 m., jau jam nebeinant prezidento pareigų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepagrįstu pripažino tik vieną – valstybinės paslapties išdavimą jo rėmėjui Jurijui Borisovui.

Tačiau tuomet panaudotas ginklas pasirodė labai patrauklus kitiems valstybės vadovams, ypač šioje vietoje reikia „nulenkti galvą“ buvusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei. Būtent ji ištobulino valstybės valdymo slaptosiomis pažymomis mechanizmus. Remiantis taip niekada ir nepaskelbtomis pažymomis, buvo atsisakoma skirti ministrais partijų rekomenduotus politikus. Teisėsaugos struktūrų vadovams nepaklūstant žodiniams ir kartu neteisėtiems prezidentės įsakymams, buvo šalinami tų struktūrų vadovai. Po FNTT vadovo Vitalijaus Gailiaus ir jo pavaduotojo Vytauto Giržado skandalingo atleidimo 2012 m. kiti jėgos struktūrų vadovai buvo labiau linkę pažeidinėti Lietuvos Respublikos įstatymus, jei tik to pageidavo prezidentė.

Tačiau tuomet panaudotas ginklas pasirodė labai patrauklus kitiems valstybės vadovams, ypač šioje vietoje reikia „nulenkti galvą“ buvusiai prezidentei Daliai Grybauskaitei. Būtent ji ištobulino valstybės valdymo slaptosiomis pažymomis mechanizmus.

Net teismui išteisinus nepagrįstai apkaltintus valdininkus, kompensaciją jiems turėjo išmokėti iešmininkas – Lietuvos vidaus reikalų ministerija, o ne tokio susidorojimo sumanytoja D. Grybauskaitė. Jei tikėtume paskutiniu metu pasirodžiusioms publikacijoms, galima pasakyti, kad prezidentui Valdui Adamkui pasisekė. 2009 m. prezidentei spaudžiant teisėsaugą kelti baudžiamąją bylą V. Adamkui, to prezidento dvasia išauklėti teisėsaugininkai nepasidavė nekonstituciniams prezidentės reikalavimams. Po 2012 m., prognozuoju, jie būtų jau elgęsi kitaip.

Slaptųjų pažymų bacila, ikiteisminės medžiagos viešinimas ir komentavimas po tokių precedentų tapo kasdieninio gyvenimo nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje dalimi. Ne visuomet reikėjo aukščiausių valstybės pareigūnų tiesioginio nurodymo: pačios tarnybos ėmė veikti autonominiu režimu.

Šiame kontekste galime išskirti STT. Ši tarnyba pasižymėjo tuo, kad iškėlė visą eilę rezonansinių bylų įvairiems pareigūnams, kurių nemažą dalį vėliau teismas išteisino. Svarbiausia, kad tokių parodomųjų bylų, primenančių sovietinės Stalino laikų „troikos“ praktikas, metu paaiškėjo piktnaudžiavimas piliečių pokalbių pasiklausymo teise, kiti svarbūs teisinės valstybės principų pažeidimai. O svarbiausia – buvo suluošintas ne vienas nekalto Lietuvos piliečio likimas.

Tuo tarpu Lietuvos specialiosios tarnybos, skelbdamos apie rezonansinius sulaikymus, ne tik sistemingai pažeidinėja be galo svarbų nekaltumo prezumpcijos principą, tačiau niekas iš šių institucijų pareigūnų nebuvo patrauktas atsakomybėn dėl to, kad kažkada didelį rezonansą sukėlusios bylos baigėsi šnipštu. Šiandien Lietuvoje nelabai matau jėgų, kurios galėtų sutramdyti tokią teisėsaugos struktūrų savivalę. Greitai turėsime situaciją, kai visos politinės partijos turės teistumo už korupciją ar kitus nusikaltimus prieš valstybę šleifą...

1999 m. Rusijos generalinis prokuroras Jurijus Skuratovas, aptikęs aukščiausių valdžios pareigūnų korupcijos pėdsakų, buvo sukompromituotas, pasinaudojus greičiausiai falsifikuota vaizdo medžiaga (lietuviškas atitikmuo slaptųjų tarnybų pažymoms).

Spėjama, kad operacijai vadovavo buvęs KGB karininkas ir tuometinis Rusijos federalinės saugumo tarnybos ir Saugumo tarybos sekretorius Vladimiras Putinas, greitai po to tapęs Vyriausybės vadovu, o nuo 2000 m. ir Rusijos prezidentu. Lietuvoje panašios specialiųjų tarnybų praktikos tapo jau kasdienybe, o premjero kėdėje sėdi jėgos struktūrų atstovas. Demokratinė Lietuva gyvena paskutinius savo metus? Tikiuosi, ne, tačiau tokio Lietuvos ateities scenarijaus tikimybė yra didelė.