Pripažinsiu, jau turbūt gerą dešimtmetį ieškojau atsakymo į man ramybės nedavusį klausimą. Kai skaičiau įvairias sociologines apklausas apie pototalitarinių valstybių visuomenės nuotaikas, krito į akis jų, įskaitant ir Lietuvą, polinkis į autoritarizmą, pasireiškiantis per stiprios rankos ilgesį.
Tuo tarpu ištisus dešimtmečius politikai vykdė demokratines reformas, nukreiptas ne tik į ekonomikos liberalizavimą, tačiau ir į apribojimų mažinimą žmogaus laisvių srityje. Stebėdamas tokius kontrastus tarp politinių elitų įgyvendinamų reformų ir visuomenės lūkesčių, neretai klausdavau savęs: negi politiniai elitai mūsų regione tokie brandūs ir atsispiria visuomenės jiems primygtinai diktuojamam populizmui?
Paskutiniu metu bandžiau suvokti Lietuvoje intensyviai pradėtos vykdyti draudimų politikos esmę. Gal pavardinkime bent keletą naujai įsigaliojusių draudimų: alkoholis, tabako gaminiai, sveika mityba, kompensuojamųjų vaistų sąrašo koregavimas, orientuojantis į pigiausius, eismo taisyklių griežtinimas. Čia išvardintą piliečių veiksmus ribojančių priemonių sąrašą būtų galima plėsti.
Svarbiausia, kad daugelis tokių draudimų iš pirmo žvilgsnio atrodė logiški. Kova su alkoholizmu, keliant gėrimų kainas ir ribojant jų pardavimo laiką, buvo nukreipta prieš realiai Lietuvos visuomenę kamuojančią problemą. Reikia auklėti ir rūkalius, ieškoti neproporcingai brangių vaistų Lietuvoje atpiginimo būdų ir t. t. Tačiau ar tikrai tik to siekiama?
Tačiau įsigilinus net į čia išvardytus draudimus, krinta į akis tam tikri nelogiškumai. Taip, ne paslaptis, kad tam tikra dalis lietuvių mėgsta lėbauti. Tačiau ar visi? Kokios visuomenės grupės Lietuvoje alkoholio prasme yra labiausiai pažeidžiamos? Šiuo klausimu nemačiau atliktos situacijos analizės, tačiau galiu spėti, remdamasis analogijomis su kitomis šalimis, kad tokios problemos kamuoja žemesnes pajamas gaunančius ir žemesnį išsilavinimą turinčius Lietuvos piliečius (aišku, čia yra ir išimčių).
Jie, paprastai, vartoja tą alkoholį, kuris yra pigesnis, vadinamuosius „bambalius“ arba į stiklinę tarą įpakuotą degtinę ir pigų, dažnai spirituotą vyną. Atkreiptinas dėmesys, kad, jau beveik pasibaigus antialkoholinei kampanijai, šis prekių segmentas draudimų politikos liko nepaliestas.
Panašiai galima būtų komentuoti ir politikų ketinimus drausti rūkymą privačių butų balkonuose. Įsigaliojus tokiam draudimui, būtų sukurtas precedentas naujam valstybės santykiui su privačia nuosavybe. Kas galėtų paneigti tokią galimybę, kad, siekiant apginti „tariamą visuomenės interesą“, nebūtų vykdomos neteisėtos kratos piliečių butuose ir t. t.
Tai nėra visiška utopija – tai liudija ir beprecedentė demokratinėse Europos šalyse Lietuvos mokesčių inspekcijos teisė, leidžianti savavališkai, be teismo sprendimo, paimti iš privačios piliečio sąskaitos jo nesumokėtas skolas valstybei.
Būtų tikrai nesunku rasti svarių argumentų, liudijančių ir kitų šiuo metu vykdomų draudimų silpnąsias vietas, tačiau šis tekstas ne apie tai. Pagrindinė mintis, kuri peršasi, analizuojant pastarųjų metų įvykius Lietuvoje, kad politikai ne tiek rūpinasi piliečių gerove, kiek siekia tokiomis priemonėmis užsitikrinti visuomenės kontrolę.
Toks veikimo metodas politikoje nėra naujas. Dabartinė Lenkijos Vyriausybė parengė naują Baudžiamojo kodekso projektą, kuriame numatomos žymiai didesnės bausmės už visokio pobūdžio nusikaltimus, nors jau geras dešimtmetis, kai Lenkijoje nusikaltimų skaičius mažėja. Baudžiamosios teisės ekspertas profesorius Wlodzimierzas Wrobelis tokius kaimyninės šalies Vyriausybės veiksmus įvertino kaip paprastą populizmą ir „puikų sociotechninį įrankį išnaudoti savo tikslams visuomenės emocijų kaitinimą“. Lietuva, atrodo, seka kaimyninės Lenkijos pėdomis.
Pagrindinė mintis, kuri peršasi, analizuojant pastarųjų metų įvykius Lietuvoje, kad politikai ne tiek rūpinasi piliečių gerove, kiek siekia tokiomis priemonėmis užsitikrinti visuomenės kontrolę.
Kalbėdami apie draudimų politiką, apie naujus apribojimus, mąstome jų nejungdami į vieną visumą. Labiau tik patį žurnalistų cechą, tačiau toli gražu ne didesnę visuomenės dalį, suerzino dabartinių valdančiųjų bandymai apriboti spaudos ir žodžio laisvę. Iš pradžių buvo imtasi LRT, kaip nacionalinio transliuotojo, reikalų. Buvo bandoma pakeisti visuomeninio transliuotojo tarybos formavimo principus, keisti finansavimo mechanizmus, tačiau iš tikro buvo siekiama, kad mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama televizija taptų valdančiųjų propagandiniu ruporu. Tų pačių tikslų buvo siekiama, ribojant žurnalistų prieigą prie Registro centro duomenų, kartu norint ir pažeminti žurnalistų cecho atstovus. Draudimų žodžio laisvės srityje apogėjumi turėjo tapti rengiami teisės aktai, numatantys ne tik fizinę aukščiausiųjų šalies vadovų apsaugą, tačiau ir jų orumo gynimą.
Lengviausia dėl visų aprašomų Lietuvos bėdų būtų apkaltinti dabartinę valdžią. Tačiau turime pripažinti, kad sisteminės siekio grąžinti Lietuvą į autokratiją šaknys nesietinos su viena kuria partija. Čia galima prisiminti konservatorių ir liberalų suformuotą Vyriausybę, kuri, gelbėdama valstybę nuo finansinio kracho, naktinės reformos metu greičiausiai nesąmoningai kirto iš peties ir ketvirtajai valdžiai.
Žiniasklaida po kai kurių mokestinių lengvatų panaikinimo neatsigavo ligi šiol, kas, be abejonės, turėjo įtakos tam, kad absurdiška Lietuvoje vykdoma draudimų politika šiuo metu yra pasiekusi neregėtą mastą, nesulaukdama labai rimtos kritikos viešojoje erdvėje.
Žaidimas neigiamomis rinkėjų emocijomis ir siekis viską kontroliuoti, galima pasakyti, tapo Lietuvos politinio elito skiriamuoju bruožu. Tokių polinkių ištakos, be jokių abejonių, glūdi dar gūdžiame sovietmetyje. Tačiau elgsenos modelis, kurį geriausiai nusako rusiškas posakis „Я начальник, ты дурак“ (liet. Aš viršininkas, tu kvailys), nepriklausomoje Lietuvoje buvo ištobulintas iki smulkmenų. Viešai jis įvardijamas biurokratizmo terminu. Nuo jo kenčia nemaža visuomenės dalis ir nenuostabu, kad ne viena politinė partija savo rinkiminėje programoje įvardija kovos su biurokratiniu aparatu tikslą. Praktikoje, kaip parodė ir dabartinės valdančiosios koalicijos veiksmai, tai susiveda į mechaninį etatų mažinimą, o, praėjus kovos su biurokratija kampanijai, panaikinti etatai paprastai atkuriami, atsargos dėlei jų skaičių net padidinant.
Žiniasklaida po kai kurių mokestinių lengvatų panaikinimo neatsigavo ligi šiol, kas, be abejonės, turėjo įtakos tam, kad absurdiška Lietuvoje vykdoma draudimų politika šiuo metu yra pasiekusi neregėtą mastą, nesulaukdama labai rimtos kritikos viešojoje erdvėje.
Tokie kovos su biurokratija būdai ir negali būti sėkmingi. Visų pirma nesiimama tikrinti pačių biurokratinių procedūrų reikalingumo ir nesiekiama atsisakyti nereikalingų, perteklinių: tų, kurios skirtos tik kontroliuoti, nes nepasitikima valstybės tarnautoju, neleidžiama jam savo nuožiūra, bet laikantis Lietuvos Respublikos įstatymų, priimti sprendimų. Valstybės tarnautojas ir yra tas „дурак“, už kurį viską sprendžia didysis „начальник“.
Tos procedūros dažnai būna tikrai absurdiškos. Antai Lietuvos mokyklose mokiniai per visą mokymosi laikotarpį turi išlaikyti nemažą kiekį egzaminų. Kažką lemia tik baigiamieji. Tarpinių egzaminų neišlaikę mokiniai, vietoje to, kad būtų palikti toje pačioje klasėje kartoti kurso, tęsia mokslus toliau. Tačiau tiek vaikams, tiek mokytojams sukuriama papildoma stresinė situacija iš esmės „dėl paukščiuko“. Toks bereikalingas popierizmas kainuoja daug laiko. Valstybės tarnautojai, gydytojai, mokytojai vietoje to, kad vykdytų pagrindines savo pareigas, daugiau nei pusę laiko gaišta formalumų atlikimui, ataskaitų, kurios niekams nereikalingos, pildymui. Egzistuojanti tvarka primena sovietinėje armijoje paplitusias praktikas, kai vienam karių būriui buvo duodamas nurodymas rausti apkasus, kitam – tuos apkasus užlyginti.
Biurokratija yra neatsiejama valstybės valdymo dalis, tačiau lietuviškasis jos variantas yra peržengęs absurdo ribas. Kyla klausimas, kodėl?
1. Perdėtą biurokratizmą lemia noras kontroliuoti savo pavaldinius ir dėl nepasitikėjimo jais.
2. Siekis efektyviai ir skaidriai naudoti mokesčių mokėtojų pinigus. Laikas parodė, kad gana greitai galima diskredituoti ir tokį pakankamai kilnų tikslą. Lietuvoje susiklostė situacija, kad kiekviena siūlanti valstybei savo paslaugas, už kurias tikimasi pelnyto atlygio, institucija pirmiausia turi įrodyti, kad ji valstybės skiriamų asignavimų nepavogs. Tam, kad nepasitaikytų tokių atvejų, valstybė prigalvojo visokių tikrinimo mechanizmų: uoliai dirba STT, ne tik gaudydama sukčius, tačiau ir kurdama naujas rekomendacijas, kaip skaidriai naudoti valstybės lėšas. Biurokratinių reguliavimų mašina iš esmės lėmė, kad į stambesnius valstybės užsakymus dėl reguliavimo aktų gausybės ir jų painumo nustojo pretenduoti bent jau vidutinio dydžio firmos. Kartu galima sakyti, kad, oficialiai kovodama su oligarchais, valstybė sukūrė išimtinai stambiajam verslui palankias sąlygas.
Ministerijose, kaip žinia, dažnai trūksta aukštesnės kvalifikacijos specialistų. Siekdamos išvengti kaltinimų neskaidrumu jos sukūrė daugybę agentūrų, kurių tikslas – patikrinti sąskaitas. Kas buvo padaryta turinio prasme, niekas dėl to nesuka galvos, svarbiausia – patikrinti, ar pinigai panaudoti pagal paskirtį. Projektinė veikla tokiu būdu išvirto į paprastą pinigų įsisavinimą.
Agentūrų veiksmų absurdiškumą skirstant finansinius išteklius norėčiau pailiustruoti keletu neišgalvotų situacijų. Valstybė, be daugybės kitų veiklų, tam tikrą asignavimų kiekį skiria lietuviškojo paveldo užsienyje saugojimui. Prieš keletą metų kaip geriausias tos srities projektas buvo atrinktas finansavimui tas, kurio centre buvo graikiškasis kultūros paveldas Krymo pusiasalyje. Šitoje situacijoje laiku sureagavo ministerijos tarnautojai: tąkart agentūros parengtas sprendimas nebuvo patvirtintas. Kitos absurdiškos istorijos centre buvau atsidūręs aš pats. Teikdamas tarpinę ataskaitą, pažymėjau, kad už vienos ministerijos skirtas lėšas bus atlikta daugiau darbų. Geri norai buvo tuojau užgesinti, agentūrai primygtinai paraginus teikti papildomus paaiškinimus ir prašymus už tą pačią pinigų sumą leisti dirbti daugiau.
Siekis visur skelbti viešuosius pirkimus ir ieškoti mažiausios kainos pasiekė absurdo viršūnę mokslo ir studijų srityje. Antai, organizuojant mokslinę konferenciją ir norint sumokėti pranešėjams dažniausiai nedidelius honorarus, reikia rinktis pigiausią variantą. Todėl daugelis mokslo ir studijų institucijų, dažnai aukodamos kokybę, išvis nustojo mokėti honorarus. Kitos institucijos imituoja viešųjų pirkimų procedūras ir tai yra visiems gerai žinoma. Iš tikro galima pripažinti, kad valstybė gal ir sutaupo, tačiau ar gautas rezultatas gali ką nors tenkinti?
Siekis visur skelbti viešuosius pirkimus ir ieškoti mažiausios kainos pasiekė absurdo viršūnę mokslo ir studijų srityje. Antai, organizuojant mokslinę konferenciją ir norint sumokėti pranešėjams dažniausiai nedidelius honorarus, reikia rinktis pigiausią variantą.
Perteklinis biurokratinis veiklų reguliavimas, orientavimasis į pigiausią produktą ir yra labai patogūs konformistams, kurie išmoksta suktis procedūrose, o procedūrų vykdymas tampa jų pajamų šaltiniu. O svarbiausia – tokios žaidimo taisyklės žeidžia ne tik nemažos visuomenės dalies, visų pirma medikų, mokytojų, orumą, užgniaužia bet kokią jų iniciatyvą ir kūrybinių problemų sprendimo paieškas. Manau, pateikta situacijos analizė atsako į Alvydo Jokubaičio suformuluotą klausimą viename iš interviu, duotų LRT.lt portalui: „Būtent kaip teigiamą Lietuvos bruožą TSPMI profesorius ir išskiria kūrybišką jaunimą. Vis dėlto jis priduria, kad vėliau ir jaunuoliai pasikeičia: „Kaip iš tų jaunų, protingų, kūrybiškų žmonių vėliau padaro konformistus? Man tai paslaptis. Džiaugiesi matydamas juos, o vėliau matai juos įvairiausiuose postuose. Kas juos priverčia priimti tokią filosofiją, kuria jie pradeda gyventi?“
