Nuomonės

2019.07.16 10:11

Ramūnas Bogdanas. Kolegos, gelbėkite – nenoriu iš Seimo, nenoriu už grotų

Ramūnas Bogdanas, apžvalgininkas2019.07.16 10:11

Pagaliau pramušė. Seime atsirado parlamentarų, kurie ėmė suprasti, kad Seimo narių neliečiamybė ne tiek saugo nuo menamo pavojaus, kiek griauna pagarbos šiai institucijai likučius. Tautos atstovas – kaip nustatė prokuratūros tyrimas – užsiiminėjo veikla, panašesne į nusikalstamos grupuotės vadeivos, o ne į politiko veiklą. Paderinti, pasiūlyti kyšį, paspausti, išsukti. Ką tai bendro turi su įstatymų leidyba? Akivaizdu, kad nieko.

Bet Seimo nariai puola taip žemai, jog pridengia taip besielgiantį kolegą nuo teisingumo. Patys puldami, su savimi tempia ir visą instituciją. Motyvas paprastutis – susimovusio vargetos paklusnumas balsuojant.

Ar tautos atstovo neliečiamybė – ar teisė nesilaikyti įstatymų?

Parlamentarų imunitetas neatsirado kaip priemonė išvengti teisingumo, ir tai nėra imuniteto paskirtis. Ši privilegija iš pradžių buvo įtvirtinta Didžiojoje Britanijoje 1689 m. Teisių bilyje, kuriame buvo apibrėžta parlamentarų žodžio laisvė. Privilegija atsirado kaip parlamento apsauga nuo monarchijos ir jo teisė į savivaldą. 18 a. anglų parlamento nariai išsivadavo iš monarcho suverenumo paskelbus, kad parlamento nariai yra atskaitingi tik pačiam parlamentui.

Atsakomybę reguliavo griežti parlamento įstatymai, atitinkantys šalies baudžiamuosius ir bendruosius teismus.
Tačiau monarchijai palaipsniui sunykus, parlamentas perdavė teismams dalį savo jurisdikcijos. Pavyzdžiui, už kriminalinį nusikaltimą parlamentaras teisiamas kaip ir visi piliečiai.

Šiais laikais parlamentaro imunitetas turi prasmę tik autokratinėse šalyse. Net neribota parlamentaro žodžio laisvė kelia klausimų, ar galima nebaudžiamai kurstyti neapykantą rasiniu, seksualiniu ar nacionaliniu pagrindu. Keliolika pastarųjų metų Europos pilietinė visuomenė kelia klausimą dėl visų lygybės prieš įstatymą principo.

Olandijoje parlamento narys yra toks pats pilietis, kaip kiti, ir jokio imuniteto negauna. Prancūzijoje imunitetas nedengia veiksmų, jei tyrimas dėl jų pradėtas iki rinkimų. Be to, prancūzai netaiko neliečiamybės dėl kriminalinių nusikaltimų.
Vokietijoje kiekvienas naujai išrinktas Bundestagas vos susirinkęs priima specialią rezoliuciją, kuri leidžia atlikti ikiteisminius tyrimus dėl deputatų. JAV Kongreso narių imunitetas naikinamas, jei to prašo teisėsauga.

Skandinavijos šalyse tokių prašymų beveik nepasitaiko, bet jie labai dažni Italijoje, Graikijoje, Ispanijoje. Būna, kad kolegų balsavimu pridengti tautos atstovai net pabėga iš savo šalies, kai jiems mina ant kulnų įstatymo sargai. Italijoje dėl deputatų piktnaudžiavimo neliečiamybe tenka įsikišti Konstituciniam Teismui.

Ispanijoje teisinio imuniteto sąvoka tiek išplėsta, kad jis taikomas net apie 10 000 piliečių, iš jų 2 000 politikų. Šalyje viena po kitos griaudėja korupcinės istorijos, ypač dėl masiškai išduodamų neleistinų leidimų statyboms saugomose pakrantės zonose. Ir Ispanijoje, ir Lietuvoje nusikaltėlis gali pasislėpti nuo teisingumo, jei jam pavyks laimėti rinkimus.

Iškreipta imuniteto paskirtis

Europos parlamentinių tyrimų ir dokumentų centro apibrėžimu, imunitetas skirtas apsaugoti įstatymų leidžiamosios valdžios atstovus nuo vykdomosios valdžios persekiojimų, kai ji jiems trukdo atlikti pareigas. Tai būdinga silpnoms demokratijoms, kur tokiu būdu žlugdoma opozicija.

Ar Lietuvoje apskritai įmanomas toks persekiojimas? Juk stipri dauguma galėtų panaikinti bet kurio opozicijos atstovo imunitetą be jokių ypatingų priežasčių. To pas mus nepasitaikė net iki įstojimo į ES.

O kokybiškam įstatymų leidėjų darbui saviškių saugojimas kenkia: Seimas yra skyręs kelis kartus daugiau laiko trijų Seimo narių neliečiamybės klausimui, negu teikėsi skirti tą pačią dieną svarstytam valstybės biudžetui.

Ne vienoje šalyje – ne tik Lietuvoje – parlamentaro neliečiamumas tapo kliūtimi kovai su korupcija, pakirsdamas pasitikėjimą pačia institucija. Pavyzdžiui, Darbo partijos byla 470 dienų buvo atidėliojama dėl Viktoro Uspaskicho neliečiamybės.

Imunitetas Lietuvoje galėtų būti ne duotybė, galiojanti nuo Seimo nario priesaikos, o apsauga, kurią Seimas suteikia savo nariui, balsavimu pripažinęs, kad prieš jį vykdomas politinis persekiojimas.

Europos demokratijos per teisę komisija, vadinama Venecijos komisija, atkreipė dėmesį, jog 21 a. parlamentaro neliečiamybė nėra būtina parlamentinės demokratijos apsaugos forma, ir daugelis Europos šalių mažina parlamentinį imunitetą, kadangi politikus saugoja ir šalies teisinė sistema, ir tarptautiniai šalies įsipareigojimai.

Dar 2014 m. Venecijos komisija kreipėsi į valstybes nares, įskaitant Lietuvą, kad jos peržiūrėtų savo parlamentinio imuniteto taisykles, ar jos vis dar pateisinamos ir deramos šių dienų kontekste. Šiandien imunitetas turi prasmę tik dėl opozicijos apsaugojimo silpnose demokratijose, bet ne Europos Sąjungoje.

Kaip rodo ne vienas pastarųjų metų sprendimas Seime pridengti prisidirbusį kolegą, Lietuvoje parlamentaro neliečiamybės principas yra išsigimęs. Neliečiamybė nėra nebaudžiamumo sistema, o tuo ji tapo Lietuvoje. Vairuok išgėręs, lakstyk viršydamas leistiną greitį, bendrauk su priešiškų šalių agentais – viskas atšoks kaip nuo teflono, jei kolegos užsistos.

Parlamentaro imuniteto pašalinimas ar bent jau ženklus apribojimas yra vienas iš būtinų žingsnių, kad grįžtų visuomenės pasitikėjimas Seimu.